Tai, prie ko esame pripratę žiūrėdami daugelį Rimo Tumino spektaklių, matome ir Kirilo Glušajevo „Motinoje”. Sakytum, trūksta tik lagaminų. O spektaklis asmenine ar visuomenine Glušajevo drama netapo.
Atsidūręs už teatrinio mainstreamo ribų, režisieriaus kuriamas pasaulis tampa gyvas dėl aštrios problematikos, kuri refleksyviai žadina žiūrovų sąmonę.
Nereikšmingumas galbūt ir yra simpatiškiausias „Lietaus žemės” bruožas. Čia niekas nemojuoja jokiomis vėliavomis, nekalba lozungais ir nesirūpina pabrėžti patriotizmo.
Žmoguje daug visko, tačiau viskas turi kur nors nuvesti. Teatrališkumas susipina su atsirandančiu lyrizmu ir poetiškumu. Plėtojant mintį pritrūksta logikos ir nuoseklumo.
Kad atviras ratas nevirstų uždaru, pasmerkiančiu virti savo pačių sultyse, trupei tikrai derėtų išbandyti naujus sceninio egzistavimo ir vaidmens kūrimo būdus.
„Šmėklų sonata”: galima pasigesti šiokio tokio kokybinio atsinaujinimo, nesikartojimo – pernelyg viskas tvarkingai vykdoma, pernelyg viskas schematiška.
Galėtų atsirasti teatrinis klubas „Dugnas”. Teatro klubas, panašus į džiazo klubą. Vieta, kur pavieniai aktoriai ar jų duetai arba trio galėtų pademonstruoti savo „džiazą”.
Tradicinė lėlių teatro samprata papildoma „vaidinančiais“ scenos daiktais. Tai itin svarbu siekiant išlaikyti mažųjų žiūrovų dėmesį ir suteikti spektakliui daugiareikšmiškumo.
1901 m. Maskvos dailės teatro gastrolėse Peterburge „Daktaras Štokmanas” (jį vaidino Konstantinas Stanislavskis) išprovokavo politinę demonstraciją Nevskio prospekte. Jau per vaidinimą studentai garsiai pritarė Stokmano žodžiams.
