Jauna choreografė Erika Vizbaraitė jau ne pirmą kartą kuria kartu su kompozitore Rita Mačiliūnaite. Sėkmingo jų bendradarbiavimo dėka gimė įsimintina šokio opera „NO AI DI“, nemažiau įdomus buvo ir antrasis kūrinys - šokio mono spektaklis „Kopėčios“, sukurtas Menų spaustuvės programai „Atvira erdvė“ ir parodytas MS Kišeninėje salėje rugsėjo 29 ir 30 d.
Šoko spektaklyje pati E.Vizbaraitė, ir tai nulėmė raiškos ir judesio vienovę. Spektaklio idėja išreikšta kiek tiesmukai: gyvenimas - tai kopėčios, kuriomis lipi, jei tik nori ką nors tame gyvenime pasiekti. Tačiau gvildenama ši idėja ne taip jau paprastai. Įsikibusi į didžiulės suknelės rankovę šokėja tarsi glaudžiasi prie savo vaikystės, kurioje jaučiasi saugi nuo aplinkos. Tačiau ateina laikas, rankovę tenka paleisti, o su laisve ateina ir pasimetimas, savojo kelio paieška ir tos nelemtos, nesaugios kopėčios, kuriomis tenka kopti, kristi, verstis atgal, šliaužti iš paskutiniųjų. Kopėčios yra visur - priekyje, šalia, už nugaros. Ant sienų ir grindų besikryžiuojančios vaizdo projekcijos tarsi įkalina šokėją tarp daugybės pasirinkimų, o kai begaliniai kopėčių šešėliai ima šliaužti ir suknelės klostėmis, supranti, kad ir prisiminimai apie vaikystę nėra jau tokie saulėti - ir ten užteko gyvenimo iššūkių.
Bendras choreografės ir kompozitorės darbas padėjo sukurti „skambantį“ šokį. Nežinau, kuri kuriai diktavo ir siūlė idėjas, bet E.Vizbaraitės judesiai tiesiog įkūnijo muziką, nors nė karto nesukėlė minties, kad būtų šokama „patakčiui“. Kartais net atrodė, kad judesiai provokuoja muziką, ypač, kai į elektroninį muzikos audinį įsijungė gyva dambrelio melodija, kurią atliko Dainius Jucius. Ji kėlė sumaištį personažo sieloje, ji diktavo tempą ir neleido grįžti į nejudrias apmąstymo būsenas. Ir nors scenoje vyravo tamsūs apšvietimo tonai ir pustoniai, tačiau pati R.Mačiliūnaitės muzika suteikė visam spektakliui daug spalvų.
Jau ne kartą matytas ir todėl labai saikingai panaudotas žaidimas už suknelės atsirandančiomis ir vėl dingstančiomis pėdomis siejosi su spektaklio pradžioje kurtu vaikystės įvaizdžiu. Supimasis ant rankovių vėl grąžino į mažų vaikystės džiaugsmų pasaulį, kur buvo galima pasitikėti kitų nutiestais keliais. Ir visam tam buvo priešpastatoma kiek baugi tamsi kopėčiomis išraižyta erdvė, kurią šviesų pagalba sukūrė Aurelijus Davidavičius. Originalią dekoraciją ir minimalistinį, santūrų kostiumą sukūrė Rūta Biliūnaitė, pati buvusi šokėja, todėl itin subtiliai jaučianti šokio kūrėjų poreikius.
Choreografijoje daugiausiai dėmesio buvo skiriama rankoms. Kiek kampuotus, kietokus plačius E.Vizbaraitės rankų judesius minkštino judrios išraiškingos plaštakos. Visame jos judėjime buvo juntamas vidinės koncentracijos diktuojamas veržlumas. Atlikėja tarsi net nejautė priešais esančių žiūrovų, kovojo su ją supančiomis kopėčiomis, kažkur skubėjo, žiūrėdama tik į jai vienai matomą tikslą. Gal kiek lengvumo jos judėjime buvo galima pasigesti, tačiau netrūko patrauklaus juslingumo, moteriškumo.
E.Vizbaraitės „Kopėčios“ man pasirodė gerai apgalvotas, išjaustas spektaklis, tačiau dar kiek nesubrendęs atlikimo prasme, tarsi choreografė ir atlikėja dar kiek prisibijotų pamiršti choreografinį tekstą, labiau gilintųsi į tai, ką daro, o ne kodėl. Savo idėja „Kopėčios“ šie tiek panėšėjo į Giedrės Ubartaitės „Mono tylą“, kurioje taip pat kalbama apie atsiplėšimą nuo saugios vaikystės ir naujų kelių paiešką.
O savo dvasia „Kopėčios“ - tikras lietuviškos choreografijos kūrinys. Liūdnu gal jo ir nepavadinčiau, tačiau tamsos ir niūraus susikaupimo jame buvo į valias. Tiesa, ir šviesos spindulėlių buvo, tačiau labai saikingai. Manau, jog šiam kūriniui dar reikia šiek tiek laiko, jis dar turėtų atgyti ir prisipildyti gaivos.
