Pirmoji dalis nuteikia linksmam miuziklui, kuriame vyresniosios kartos žiūrovai pasijunta kaip Anužio pavargęs Sąjūdžio veteranas. Smagu, kad Koršunovas, jau tapęs lietuvių teatro klasiku, nesensta, randa kalbą su jaunąja karta.

Aktorius jau teko laimė pamatyti jų studijų vaidinime „Kalnas“. Dabar stebėdamas grybų armijos vaidmenukus, jauti, kaip jiems visiems norisi greičiau užaugti, ištrūkti, suvaidinti nors mažą, bet tikrą charakterį.

Režisūros „siūlė“ spektaklyje raumeninga, gyvybinga, veržli, laisvai pulsuojanti, drąsi, plačios amplitudės, formuojantig rupinį pastarojo dešimtmečio obuolmušiškų lietuvių emigrantų portretą.

Po „Išvarymo” galvoji ne apie niūrias emigrantų istorijas, nutinkančias lietuviams Londone, bet apie talentingus spektaklio kūrėjus.

Svarbu, kad režisierius ne tik klausėsi muzikos, bet ir išgirdo ją. Gedimino Šeduikio režisūra niekur jos neužgožia, atvirkščiai, ryškina bel canto melodijų grožį, paslankumą.

Pedagoginė ir net žmogiška atsakomybė už studentus šiais laikais gana reta. Kiek stebiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų profesinę pradžią, likimai klostosi prieštaringai.

Kol dar tarp dalies mūsų gentainių gajus požiūris į žydus, menkai besiskiriantis nuo 1941 m. platintų atsišaukimų turinio, tol nebus kalbama atleidimo ir susitaikymo kategorijomis.

Gal todėl, kad režisierius Železnovus „sudūrė“ kaktomuša, ištraukdamas iš kiekvieno, ką šis turi bjauraus ar gražaus, aktorių vaidyba įgijo „realistiškos“ tiesos, gerokai pakoreguojančios ligšiolinius jų įvaizdžius.