„Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ – jau ketvirtas Gretos Grinevičiūtės darbas, skirtas konkrečiam ar abstrakčiam objektui, artimam asmeniui ir / ar jo idėjai. Tėčiui, mamai, vaikui ir draugei skirtus spektaklius sieja utopiško(s) ryšio ir savitos prieigos prie jo paieškos. Choreografė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės. Jos požiūris subjektyvus, tačiau neretai remiasi ir bendraminčių, tos pačios kartos (dažniausiai) bendrakūrėjų indėliu. Pristačiusi savo žvilgsnį į artimiausių šeimos narių santykių dinamiką, šį kartą Grinevičiūtė atsigręžia į neretai „antrąja šeima“ įvardijamą moterų draugystę ir pakviečia žiūrovus jos stebėti į galerijos erdvę.
Besirenkantys žiūrovai per panoraminius Nacionalinės dailės galerijos langus kartu su choreografe stebi tris jaunas stilingas drauges: šokėją Agnietę Lisičkinaitę, aktorę Aistę Zabotkaitę ir kompozitorę Agnę Matulevičiūtę (kostiumų dailininkė Morta Nakaitė). Už kampo, prie eglių jos kalbasi, juokiasi ir dalijasi rūkymo ritualu. Ne vienas rūkantysis ar šios priklausomybės atsisakęs su romantišku atodūsiu gali patvirtinti, kad geriausi pokalbiai ar idėjos gimsta berūkant (bent jau tuo metu taip atrodo). Taigi, šokio spektaklių seriją Grinevičiūtė pradėjo nuo ryšio su tėčiu ir dulkių siurblio, tęsė pasakojimu apie mamą, šokdama su skalbimo mašina, kvestionavo vaikų turėjimo būtinybę, nepriskirdama jiems konkretaus objekto, o apie ryšį su drauge / draugėmis kalbą pradeda nuo pasidalinimo cigarete.
Draugystės varikliu spektaklyje lyg ir tampa Lisičkinaitės ir Zabotkaitės duetas, tačiau nuolat šalia esančios, jas atidžiai stebinčios ir nežymiais veiksmais tarsi padedančios bei globojančios Grinevičiūtė ir Matulevičiūtė vis dėlto formuoja didesnę atlikėjų grupę, tad scenos aikštelėje matome ne tik dviejų konkrečių žmonių santykius – į moterų daugystę galime pažvelgti kaip į bendruomenę, kurios šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau stokojame.
Atlikėjų judesiai smulkūs, neretai kylantys iš kasdienybės ir buities, bet labai charakteringi. Ar esate kada pastebėję, kaip jūsų draugė ar draugas persibraukia plaukus, kad turi įprotį timptelėti kojines ar pasitaisyti kelnes? Šie visų atlikėjų vis atkartojami smulkučiai judesiai reprezentuoja pastabumą, galbūt ir įpročių perėmimą – nedidelius elementus, iš kurių diena po dienos, metai po metų mezgami ryšiai. Atkartodamos pradžioje smulkius viena kitos judesius, o vėliau ir jų sekas, atlikėjos kuria ne tik savo, bet ir viena kitos atspindžius. Tai subtilus būdas tyrinėti tapatybę, tarpusavio ryšį ir jo poveikį viena kitai, tačiau kartu tenka pripažinti, kad gali kilti klausimas, ar kuriamas paveikslas nėra pernelyg fragmentiškas ir paviršutiniškas.
Tarsi perfrazuodamos Mary T. Lathrap eilėraščio pasiūlymą prieš teisiant kitą nukeliauti bent mylią jo batais, „Šokio cigaretei ir geriausiai draugei“ atlikėjos, įkūnydamos ir nuogą draugystės atvirumą, ne tik išsineria iš savo drabužių, bet ir jais apsikeičia, tarytum bandytų įsijausti į viena kitos odą.
Šokio spektaklyje, kuriame dominuoja ne choreografija, o erdvė, dar viena jungiamąja ryšio grandimi tampa atidus žvilgsnis. Visos keturios spektaklio atlikėjos ne tik su švelnia atida nuolat stebi viena kitą, bet ir žvilgsniais vis sugrįžta prie publikos, juos kreipdamos į konkrečias žiūroves (ar žiūrovus), taip tarsi trumpam pasidalindamos ryšio galimybe.
Savotiška spektaklio kulminacija tampa Lisičkinaitės solo pagal jai vienai per ausines skambančią muziką, jį iš arti su pasigėrėjimu ir atida stebi Grinevičiūtė. Šioje scenoje iškyla klausimas, kas svarbiau: šokis ar pats jo stebėjimo aktas? Aktyvus žvilgsnis į draugę savoje stichijoje tampa neatsiejama spektaklio dalimi, o jų tarpusavio ryšys ir žvilgsnio intensyvumas kuria unikalią įtampą. Spektaklio choreografiniai, režisūriniai, vizualiniai bei kitokie sprendimai kuria erdvę ir galimybes atvirai stebėti artimą ryšį, kuris čia tampa pagrindine menine ir emocine struktūra.
Pavieniais monologais ir sąmoningai padriku finaliniu polilogu (dramaturgė Birutė Kapustinskaitė) kuriamas šiuolaikinių realijų kontekstas, kuriame buitinės problemos gali virsti (kartais ir virsta) egzistencinėmis, o karo grėsmės pojūtis organiškai įsipina tarp maisto į namus užsakymų. Būtent jame skleidžiasi švelnus, palaikantis ir smulkmenoms, kurios prasprūsta visiems kitiems pro akis, mintis ir svarbius pokalbius, atidus ryšys. Toks ryšys, koks yra būdingas būtent šioms moterims, gyvenančioms, kuriančioms ir nerimaujančioms šiame laike. Tad ne tik mados, muzikos, bet ir kultūriniai, socialiniai bei santykių akcentai čia dėliojami būtent iš šios kartos kūrėjų perspektyvos. Spektaklis kuria erdvę, kurioje įmanoma stebėti(s) vienai kitą ir atidumo viena(s) kitai / kitam svarbą.
