Vos perskaičius trumpą naujosios Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeros „Poveikis“ (rodytos spalio 17 ir 18 d.) aprašą, mintyse iškyla režisieriaus Justino Vinciūno bendrakursio Karolio Zajausko diplominis spektaklis „Apvalytieji“ pagal britų dramaturgės Sarahʼos Kane pjesę. Beje, „Poveikiui“ taip pat Zajauskas sukūrė šviesų dizainą. Ši asociacija kyla ne tik todėl, kad abiejuose spektakliuose kalbama apie dviejų jaunuolių meilę, bet ir dėl stipraus vilties motyvo. Juo labiau kad „Poveikis“ pastatytas pagal britų dramaturgės Lucy Prebble pjesę, kurioje galima įžvelgti anuometinės Kane ir kitų In-Yer-Face („mazgote per veidą“) anglų dramaturgų judėjimo įtaką. Vis dėlto kyla klausimas ne kodėl britų dramaturgams yra tokia svarbi meilės sunkiomis aplinkybėmis tema, bet kodėl ji taip jaudina ir mūsų jaunuosius režisierius.
Paulinos Turauskaitės sukurta metalo konstrukcijų scenografija nukelia į kiek apokaliptišką tyrimų instituto interjerą, sudarytą iš sterilių, bejausmių paviršių. Per beveik visą Rūtos salės ilgį nusidriekusi galinė siena iš pilkų plikų vamzdžių, scenoje stovi kelios metalinės kėdės. Neįprastą apšvietimo sprendimą įgyvendina patys aktoriai: jie tampo po sceną ant ratukų sumontuotas lempas, tarsi dirbtų filmavimo aikštelėje.
„Poveikis“ prasideda dar neužgesus žiūrovų salės šviesoms. Į sceną įžengia psichiatras Tobis, kurį Artūras Sužiedėlis vaidina kaip savimi pasitikintį, gal net kiek arogantišką žmogų. Dirbtinė šypsena ir retoriškai nugludintas monologas, skirtas skirtingoms auditorijoms, išduoda populistinį mokslininko požiūrį. Jau pirmosiomis minutėmis galima nujausti, kad plėtojantis pasakojimui šis veikėjas taps vis atgrasesnis. Netrukus pasirodo ir jo bendrininkė, gydytoja Lorna Džeims, kurią Ugnė Žirgulė įkūnija su švelnumu ir empatija. Vis dėlto personažui atsiskleisti prireikia laiko: pirmosiose scenose Lorna mažai primena gyvą žmogų ir veikiau atrodo kaip techniškai nepriekaištingai savo darbą atliekantis robotas. Galiausiai scenoje pasirodo ir medikamentinio tyrimo dalyviai – hipsteriškas Povilo Barzdžiaus Tristanas bei nepatikli, kiek išsigandusi Gabrielės Baubaitės Koni.
Pamažu didėja vaisto dozės, kurių miligramai vis užrašomi ekrane. Aktoriams arba mikroventiliacijos gūsiui nupūtus po kalendoriaus lapelį, žymintį bėgantį laiką, Tristanas ir Koni įsimyli. Baubaitės Koni išsyk atsipalaiduoja, kartkartėmis net nusišypso ar nebijo pasirodyti sentimentali. O Barzdžiaus Tristanas tampa savotišku galvą pametusiu bardu – kartais atrodo, kad nuo stipraus jausmo, auginančio jam sparnus, jis tuoj pakils ir nuskris tarsi energinio gėrimo reklamoje. Tristano personažas nustebina subtilumu – tai neabejotinai vienas įtaigiausių Barzdžiaus iki šiol sukurtų vaidmenų.
Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. Matyt, suprasdamas, kad meilė retai paveikiai atsiskleidžia žodžiais, Vinciūnas subtiliausią spektaklio sceną patiki jaunajam choreografui Povilui Jurgaičiui. Emocingame judesio epizode įsimylėjėliai galiausiai atsiduoda savo jausmams, o jų artumas virsta savotišku šokio pasimatymu. Šį apibūdinimą renkuosi neatsitiktinai: taip vadinasi ir Jurgaičio kartu su žmona, taip pat šokėja, vedami šokio užsiėmimai sutuoktiniams. Taip jų kuruojamas praktikas galėtų įsivaizduoti ir jose nedalyvavęs asmuo. Deja, scenoje atsiskleidžiantis svaigulingas polėkis čia ir sustoja. Antroje spektaklio dalyje Koni ir Tristano santykių drama primena jau matytą, kiek pabodusį siužetą. Kaip lengvai kartu su šia pora įsimylime, taip jų širdims dūžtant mūsų širdys lieka sveikos. Tarsi patys būtume sužinoję, kad visa patirta meilė tėra placebas.
Ne visi Justino Vinciūno režisūriniai sumanymai spektaklyje atsiskleidžia tikslingai. Kai kurių scenų pradžioje ekrane pasirodantys užrašai „Nuotrauka Nr. 1“ ar „Nuotrauka Nr. 2“ iš esmės nėra svarbūs pasakojimui, o spektaklio pabaigoje aktoriai vis prabėga iš vienų kulisų į kitas, žaisdami „karštą bulvę“, t. y. vienas kitam perduodami smegenų muliažą. Šis epizodas svyruoja ant komizmo ir absurdo ribos. Jis nesujaukia spektaklio visumos, tačiau atrodo perteklinis, taip ir neįsilieja į bendrą režisūrinę viziją.
Mano kuklia nuomone, atsakymo į klausimą, kodėl meilės istorijos taip jaudina jaunuosius režisierius, reikėtų ieškoti visą pasaulį kamuojančioje individualizmo ir vienišumo epidemijoje. Kartais atrodo, kad netrukus į teatrą trauksime žiūrėti meilės istorijų tarsi egzotinių rūšių į zoologijos sodą – tai, kas kadaise buvo natūralu, galėsime išvysti tik dirbtinai sukurtomis sąlygomis.
Vienišumo tema ryškiai atsiskleidžia ir šių metų socialinės dokumentikos festivalio „Nepatogus kinas“ programoje. Vienuose filmuose vieniši vyresnio amžiaus žmonės bendrauja su dirbtiniu intelektu ar perka pelėdas, norėdami turėti bent ką nors, su kuo galėtų pasikalbėti; kitur tėvas nenori leisti sūnui gyventi visaverčio suaugusiojo gyvenimo, nes bijo likti vienas. Tai yra globali problema, paliečianti ne tik jaunus ar senus žmones. Technologinė pažanga, visa ko racionalizavimas ir pastangos paaiškinti bei apskaičiuoti žmogiškus jausmus trukdo kurti prasmingus ryšius, nebūtinai romantinius. Ši problema paliečia ir „Poveikio“ porą: romantinis jausmas, kurį galima paaiškinti vaisto poveikiu, paaiškėja esąs pernelyg trapus, kad išlaikytų dviejų žmonių ryšį.
Antroje spektaklio dalyje imama plėtoti ir Lornos bei Tobio santykių linija, apie kurios praeitį pirmoje dalyje tik užsimenama. Kortos galutinai atverčiamos, kai paaiškėja, kad Lorna yra pakviesta dalyvauti psichotropinių vaistų tyrime ne dėl profesinės kompetencijos, bet dėl praeityje jos pačios patirtų depresijos epizodų. Tačiau kai ir Lornos patirtis įtraukiama į tyrimo logiką, tampa sunku atskirti, kur baigiasi mokslinis stebėjimas ir prasideda bandymas paaiškinti žmogų vien jo sveikatos sutrikimais. Galbūt būtent čia ir slypi didžiausias spektaklio prieštaravimas: jis kalba apie ryšio poreikį, bet veikėjus nuolat grąžina prie jų būsenų analizės. Tad nors spektaklis kelia svarbių klausimų apie jausmų prigimtį ir galimybę užmegzti tikrą ryšį, jo pabaigoje pritrūksta ne tiek atsakymų, kiek emocinio pagrindo vilties galimybei atskleisti. Vargu ar po spektaklio, kuriame trijų (iš keturių) veikėjų likimai atrodo pasmerkti, galima išeiti jaučiantis viltingai. „Poveikis“ veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti tyliai užliūliuotiems rožinės placebo dozės.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
