Literatūrinis Voicekas į šiuolaikinę sceną ir filmus ateina iš XIX a. pradžios – įkvėptas tikros istorijos apie kareivį Voiceką, kuris nužudo savo mylimąją. Jį sugauna, teisia, pakaria – visas procesas sulaukia didelio visuomenės dėmesio, o praėjus daugiau nei dešimtmečiui patraukia jauno (amžinai) Georgo Büchnerio žvilgsnį. Dabar sunku pasakyti, kas šioje istorijoje autoriui atrodė svarbiausia, tačiau jo sukurta – taip ir nebaigta – pjesė „Voicekas“ dažnai laikoma pirmąja socialine drama. Pirmą kartą dėmesio centre atsiduria paprastas žmogus – menkas kareivis, ir jo padarytas nusikaltimas. Tačiau Büchnerį domina ne pats veiksmas, o prie jo privedusios priežastys. Netikėtai pjesė tampa visuomenės studija, kurioje skirtingais pavidalais dominuoja išnaudojimas ir savanaudiškumas. Büchneris nebando moralizuoti ir mokyti, nes išnaudotojams niekada taip ir netenka atsakyti už savo veiksmus. Jis dėmesį skiria menkam kareiviui ir lydi jį asmeninio nuopuolio, – o gal verčiau reikia sakyti sutrypimo, – istorijoje.
Spalio viduryje Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre premjerą pagal Büchnerio „Voiceką“ pristatė ukrainiečių režisierius Mykola Mishynas. Spektaklis, pavadintas „Neužgimę herojai“, tarsi siūlo jame ieškoti herojiškumo apraiškų. Man atrodė, kad herojiškumo užuomazgų spektaklyje nėra, tačiau jame rodomas taip ir neužgimęs žmogiškumas, meilė ir teisingumas. Visa tai rodoma teatrališkai, gyvai, garsiai, su dūmais. Ir visame tame kartais pasimeta pats spektaklio „herojus“ – Voicekas.
Spektaklyje Voiceko gyvenimas nuo pat pradžių atrodo teatrališkas. Keliaujanti teatro trupė (Albinas Kėleris ir Auksė Bružaitė) žiūrovus vaidinančių aktorių minioje greitai suranda savanorius, pastatę juos ant scenos sumanūs trupės nariai stebėtojus įtraukia į veiksmą, kurio pabaigą žino tik patys balagano šeimininkai. „Žiūrovai“ nė nepajunta, kaip patys tampa teatro objektais – dar vienas numeris po kalbančio arklio ir kostiumuotos beždžionės; iš principo balagano šeimininkams nėra svarbu, kas atsiduria scenoje. Į teatrinį žaidimą iš žiūrovų minios pakviestas Voicekas drąsiai žengia už scenos širmos – juk tai tik medžiagos gabalas, ir jis negali pasirodyti bijantis prieš mylimą moterį, tačiau teatro mašinerijoje jis ima ir pradingsta. O tada išeina pro duris kitoje pusėje. Laikydamas peilį.
Pokštas ar tikrovė? Nelaukę atsakymo išsigandę „žiūrovai“ išsilaksto, palikdami tuščią sceną. Bet istorija nesibaigia – ji tik prasideda. Balagano šeimininkas ir jo žmona tęsia vaidinimą – jų spektaklyje visi vaidmenys svarbūs, visi veda prie Voiceko, kuris neryškiai šmėžuoja dominuojančių personažų šešėlyje. Voicekas šiame spektaklyje neturi būti matomas – jis pilkas, neiškalbus, susilenkęs, prisitaikantis prie savo engėjų Daktaro (Joris Zaliauskas), Kapitono (Gintautas Žiogas), net Tamburmajoro (Giedrius Arlauskas) norų.
Voiceko nereikšmingumą pabrėžia jį supantys ryškūs personažai. Jiems suteikiama laiko ir erdvės plėtoti savo pasakojimo linijas, kuriose Voicekas yra tik aplinkybė. Barzdaskutys, bandomasis medicininis triušis, konkurentas siekiant moters, pagaliau nevykėlis mylimasis. Spektaklyje Voicekas tik reaguoja – jis niekada neinicijuoja pokalbio ar veiksmo. Neužima erdvės, nesipučia – todėl Voiceką vaidinantis aktorius Emilis Pavilionis vaikšto visada nulenkęs galvą. Jo Voicekas nebando pritraukti dėmesio, tačiau jaučiame, kad jis trokšta meilės.
Voiceko mylimoji Marija, „Neužgimusiuose herojuose“ subtiliai įkūnyta Urtės Povilauskaitės, be skubėjimo ir dramos daro pasirinkimus, kurie finale pastūmės Voiceką prie nusikaltimo. Spektaklyje Marija pasyviai pasiduoda Tamburmajoro gundymams – tai nėra nuodėmė iš aistros, veikiau iš nuobodulio. Todėl įdomu žiūrėti, kaip pasyvi Marija atgyja ir atėjusi į smuklę šoka. Jos linksmybėje nėra jokio kaltės jausmo, ir tai tarsi paskutinis lašas, kuris priverčia Voiceką veikti.
Voiceko planui reikia įrankio, tačiau šaunamieji ginklai pasirodo per brangūs. Lieka pigus peilis – pakankamai aštrus, kad perpjautų gerklę. Juo Voicekas Mariją nužudo greitai, įsivaizduojamo ežero viduryje. Mirties scena ateina ir praeina. Ilgiau užtrunka žudiko blaškymasis – tarsi šokis apie stingstantį mylimosios kūną. Tačiau žiūrint spektaklį atrodo, kad net ir meilės Voicekas nemokėjo išreikšti – ji lieka numanoma, bet taip niekada ir nepasirodanti stichija. Teatrališkas Voiceko finalas paskęsta įsivaizduojamame ežere.
Visi balagano vaidinimai kada nors turi baigtis. Tik tam, kad prasidėtų iš naujo. Spektaklio pabaigoje mes dar kartą galime pamatyti istoriją, kurios pabaiga galėjo būti kitokia. Ar tai suteikia vilties?
Veikiau leidžia sugrįžti prie originalios Büchnerio pjesės, kurios karkasas spektaklyje išlaikytas be didelių pokyčių. Įdomi režisieriaus interpretacija pasakojimui rinktis teatro teatre principą, kuris įsibėgėjus spektakliui pradingsta, po to vėl atsiranda – jį nesunku pamesti sceniniame vyksme. Ryškiausia spektaklio dalis – Milos Gorenko scenografija ir Marijos Petraitytės kostiumai. Ieškant jų apibendrinimo į galvą ateina žodžių junginys „baltasis stympankas“. Išraiškingos, teatrališkos kostiumų detalės dera prie Salvadoro Dali tapybos linijas primenančių dekoracijų. Jos keičiasi su kiekviena scena, išnaudojant plačias scenos technikos galimybes. Minimalistinio teatro gerbėjams tokia gausa gali atrodyti perteklinė, tačiau ji dera prie spektaklio visumos, teatro teatre įspūdžio.
„Neužgimę herojai“ kviečia į teatrą – ir jis čia jaučiamas kiekvienoje scenoje. Tuo tikriausiai galima tiesiog mėgautis, neieškant neužgimusių herojų, kurių Büchnerio pjesėje tiesiog nėra. Yra Voicekas – tik šį kartą jį gali būti sunku pastebėti ryškių jo engėjų šešėlyje. Tačiau pastebėti – verta. Jei ne XIX a. gyvenusio Büchnerio, tai šiuolaikinio žmogaus akimis.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
