Mano karta užaugo, girdėdama legendą, kad teatras viską gali. Tai magija, atverianti tikrąsias egzistencines paslaptis, todėl teatre viskas leidžiama, o scenos menas yra aukščiau visko. Tos legendos naratyvas byloja, kad niekas daugiau taip gerai neatveria žmogaus sielos skerspjūvių, neturi tokios didžios galios keisti pasaulį kaip teatras. Žodžiu, jis pakylėtas, įsitaisęs ant aukšto pjedestalo, jam negalioja jokios taisyklės, nes viskas daroma dėl meno. Kiek šioje legendoje tiesos, o kiek idealizmo, savotiško narcisizmo? Į tą klausimą, panašu, bent iš dalies bando atsakyti režisierius Karolis Kaupinis, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavęs „Lietuvių mirties pranešimus. Vieno spektaklio istoriją“.
Teatras, į kurį kviečia Kaupinis, yra koliažas, sudarytas iš fikcijos ir realybės mišinio (pasitelkiama daug elementų iš aktorių tikro gyvenimo, tačiau linija tarp to, kas realu, o kas paimta iš jų personažų, ganėtinai trapi ir priverčia abejoti, ar čia teatras, ar autentiškas jo komentaras). Tai ir didžiosios teatro legendos refleksija, apmąstymai apie scenos meno laikinumą. Paties gyvenimo čia ir dabar, tarpusavio santykių, gyvybės ir mirties atspindžiai...
Pasakojimą iš trumpų etiudų Kaupinis dėlioja į skirtingus skyrelius – susidaro net įspūdis, lyg vartytume knygą. Vis nauja mintis, nauja idėja tvarkingai išskaidoma, turi pradžią, kulminaciją, pabaigą, bet visi tie skyreliai galiausiai susijungia į rišlią istoriją. Nagrinėjama vis kitokia situacija, susijusi su bandymu atkurti legendinį Oskaro Koršunovo spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Nuo gana netikėtų scenų iš odontologijos kabineto (šiuolaikybės prieskonis ir kūrinio permąstymas iš dabarties perspektyvos) iki svarstymų, kaip padaryti miltų sūkurį, kurio iš tiesų niekas turbūt ir nematė, arba patekti į sizifišką teatralo pragarą, įstringant nesibaigiančioje nekrošiškoje repeticijoje. Tokius epizodus įvairiapusiškai perpras tik tie, kurie patys yra teatre arba iš teatro, kurie teatru alsuoja, jį išpažįsta it kokią religiją.
Teatro fenomenalumą Kaupinis atskleidžia, pasitelkdamas archyvinius kadrus iš skirtingų seniau nufilmuotų TV laidų apie teatrą, jose prasismelkia vis ta pati teatro būtis ant pjedestalo, ryškus kontrastas tam, kokia lengvai absurdiška paties teatro realybė. Susiduria filosofų pamąstymai apie teatrą ir jo neįmanomumą ekrane (iš tiesų šią mintį būtų įdomu permąstyti iš dabarties perspektyvos, nes gyvas atlikimas yra viena iš tų esencijų, kurios teatrą paverčia scenos menu). Gal šiandieninėse laidose tie patys režisieriai rastų kokį nors kitą aspektą, užuot kaltinę vien ekraną, jau tapusį teatrinės kūrybos kasdienybe. Sceninis idealizmas ir į paširdžius smūgiuojanti realybė! Kažkam jau sunku išeiti iš vaidmens, lipti į sceną neapsvaigus ar tiesiog gyventi taip, kad atsirastų vietos ir artimiesiems, ne vien vaidybai. Kaupinis, šitaip dėliodamas spektaklio medžiagą, atrodo, lengvai ironizuoja, bandydamas prisikasti prie niekaip nenugalimų žmogiškumo ir tikrumo substancijų, kurios prasimuša net ir pro tobuliausiai sukonstruotą legendą. Nes konstruok nekonstravęs, gyvenimą nugali tik mirtis. O jis būna visoks. Su noru patirti, su tikėjimu, su galios žaidimais, su veidmainystėmis, išdavystėmis, manipuliacijomis, su ligomis... Apie tai kalba antroji spektaklio dalis, kurioje iš ankstesnės greitu tempu pasižyminčios ir kokį nors smagesnį ironijos kozirį vis ištraukiančios fiestos nusikeliama tarytum į tarpinę erdvę. Teatro skaistyklą. Kur tenka pabūti ne tik nesibaigiančioj nekrošiškoj repeticijoj, bet ir televiziniame „X-faktoriaus“ pragare (nuo kurio ir prasideda antroji spektaklio dalis). Čia veikėjai susiduria su savo ribotumais, pavyzdžiui, Dainiaus Gavenonio kuriamas aktorius „žvaigždūnas“, tuštumą, apėmusią praėjus jo šlovės valandai, bando užpildyti jaunų naivių merginų dėmesiu, o pretenzingas Vaidoto Martinaičio režisierius, besikamuojantis, kad niekaip nepavyksta sukurti paties idealiausio kūrinio, besikeičiant teatro estetikai, galiausiai pats tampa monumentalia skulptūra. Atrodo, Kaupinis randa būdą vos per kelias minutes apnuoginti visą egzistencijos prasmę, kai sunkiai serganti, prie aparatų prijungta Dalia Stumbraitė įkūnija ir absoliutų kūno laikinumą, ir troškimą gyventi, ir norą tuo mėgautis.
Galiausiai „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ geba iš dalies atskleisti patį teatrinės legendos kūrimo mechanizmą ir paslaptį – legenda susikuria čia ir dabar, išreikšdama tikėjimą teatru ir jo magija. Bet susidūrusi su realybe, slypinčia anapus scenos, legenda gali čia ir dabar sugriūti. Turbūt kiekviena karta užaugo, girdėdama savo teatrinę legendą. Tuo galima įsitikinti, pasižiūrėjus įspūdingą Oskaro Koršunovo interviu, duotą Saugirdui Vaitulioniui apie spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ premjerą, kurios tąkart niekas nematė, tik Avinjono festivalio tuščias dėl streiko amfiteatras, kur telpa tūkstančiai žiūrovų. Susiformavęs magiškas miltų sūkurys irgi liko nepamatytas, neužfiksuotas. Kaip ir daugelis kitų teatro legendų.
