Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

Ramunė Balevičiūtė 2025-05-03 7md.lt, 2025-04-25
Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Į vandenį beriama druska ir maišoma, kol ištirps, vėliau įtrupinamas sausas raugas. Burokėliai nuplaunami, nuskutami, didesni pjaustomi pageidaujamo dydžio gabalėliais. Verta atsiminti, kad smulkiau supjaustyti įrūgs greičiau. Burokėliai į stiklainį sudedami kuo glaudžiau, stengiantis užpildyti visus tarpus. Užpilamas sūrymas, kad apsemtų, ir uždedamas svoris (tam galima naudoti tiek specialius keraminius / stiklinius svarelius, ąžuolinį tašelį, tiek maišelį su vandeniu ar akmenį). Kambario temperatūroje burokėliai laikomi tamsoje apie 5 dienas (arba kol tampa pakankamai rūgštūs), vėliau perkeliami į šaldytuvą. Šis receptas skirtas norint greitai surauginti burokėlius.“

Tai autorinis virtuvės šefės Vitos Bartininkaitės receptas, spausdinamas „Fermentacijos“, naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, programėlėje. Burokėlių užraugimo procesą perdėtai geranoriškomis intonacijomis spektaklio pradžioje pademonstruoja Giedrius Savickas. Bet! Aktorius padaro nedovanotiną klaidą: raugučio uždeda ant burokėlių viršaus, o ne įtrupina pradžioje, taip pasmerkdamas daržoves nesėkmingai fermentacijai. O po beveik keturių valandų veiksmo tampa akivaizdu, kad jis, padedamas kito neprilygstamo improvizatoriaus Martyno Nedzinsko, suplanuotą spektaklio fermentaciją paverčia kitu biologiniu procesu, kurio metu dažniausiai garsiai išsiskiria specifinio kvapo tarpiniai skilimo produktai. Tokios improvizacinės papliūpos niekais paverčia bet kokias „Fermentacijos“ teksto autoriaus Lauryno Adomaičio ir režisieriaus Antano Obcarsko intencijas rimtai analizuoti disbiozės grėsmes.

Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Bet ar apskritai tokių intencijų būta? „Ar jūs rimtai?“ – nuolat sukosi galvoje, stebint šią gastropsichodelinę fantaziją. Pjesės siužetas, sakykime, keistokas. Prancūziškos (?) raugyklos vedėjas Danilas (Savickas) išgirsta Bakterijų (Vytautas Anužis) balsą, reikalaujantį liautis jas išnaudoti ir suteikti joms teises, lygias su žmonėmis. Danilas imasi eksperimentų ir raugykloje dirbančios biologijos mokslų daktarės Fatimos (Teklė Baroti ir Vaidilė Juozaitytė) vardu pradeda siųstis nelegalius aparatus. Nežinia iš kur raugykloje įsikuria valkataujantys Jie (???) (Nedzinskas) ir įsteigia sindikatą su didelių savivertės problemų turinčia biologe. Kelis kartus į raugyklą-parduotuvę užsuka socialinę fobiją deklaruojanti Sofija (Vaiva Mainelytė), kiti raugintų gėrybių gerbėjai (Augustė Ona Šimulynaitė, Adrija Čepaitė, Vytautas Rumšas ir Deivydas Valenta), taip pat proaktyviai už raugintų kopūstų kokybę kovojantis kurjeris (Algirdas Gradauskas ir Arūnas Sakalauskas). O didžiausią dramą spektaklyje patiria ponia Sofija, kuri, nepaisydama savo socialinės fobijos, herojiškai net du kartus eina į parduotuvę savo Vyrui-Gėlytei (Ramutis Rimeikis) parnešti stiklainio raugintų kopūstų. Bet – varge! – dėl bakterijų maišto kopūstai yra visai žali...

Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Skamba kaip neblogas absurdo pjesės siužetas, tiesa? Tačiau šiam žanrui pjesė pernelyg buitiška. Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ[i], tuo metu dialogai primena šarlatanišką psichoterapiją.

Bet viską nuneša spektaklio finalas. Bičiuliai Danilas ir Jie nusprendžia susilieti su bakterijomis, įlįsdami į milžinišką prancūziško sūrio ritinį. Tai, ką jie išdarinėja, nerdami į sūrį, primena popremjerinio vakarėlio kvailiojimus. Pavadinčiau tai desperacine improvizacija. Gal jei tą akimirką būtų nusileidusi uždanga, spektaklis būtų pelnęs indulgenciją, tačiau, užuot gavę galimybę su palengvėjimu paploti, dar keliolika minučių turėjome stebėti antropoceninį moralą kastelucišku stiliumi. Po apokaliptinio valdžią gavusių Bakterijų ir pasmerktų žmogelių dialogo, skambant nieko gero nežadančiai muzikai (spektaklyje net du kompozitoriai – Vidmantas Čepkauskas ir Philippas Laueras), į žiūrovų salę, tarsi išlipęs iš Ričardo Žigio projekcijos, paleidžiamas didžiulis geltonas kamuolys. Daugelis nori jį paliesti, bet kai kurie gūžiasi, nes kam rizikuoti – juk tas balionas ekrane ką tik mirkčiojo kaip petri lėkštelė su šmirinėjančiais gyviais.

Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Vizualiai „Fermentacijos“ spektaklis išradingas (nors vietomis gana nepadoriai primenantis Łukaszo Twarkowskio „Quantą“) ir akivaizdžiai labai brangus. Sudėtingos Laurynos Liepaitės dekoracijos, šviesų, garso ir vaizdo efektai, visas aktorių žvaigždynas. Lietuvos nacionalini dramos teatre, – jūs rimtai?..


[i] Tautosakoje KPŠ vartojamas kaip svetimybinio WTF pakaitalas.

7md.lt

recenzijos
  • Išpažinti teatrą be užuolankų

    „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ geba iš dalies atskleisti teatrinės legendos kūrimo mechanizmą ir paslaptį – legenda susikuria čia ir dabar, išreikšdama tikėjimą teatru ir jo magija.

  • Kai skauda, traukia ten, kur muzika

    Vietoje dramatiško sentimentalumo tarpdisciplininio spektaklio „Tearful Words“ kūrėjai renkasi ironiją, fragmentiškas būsenas ir nejaukų artumą emocijoms, kurias dažniausiai stengiamės nuslopinti.

  • Pasaulis, kuris nenori baigtis

    Visas spektaklis sukurtas lyg pagal kokį sūkurio principą. Užuot sekęs siužetą, pradedi fiksuoti nuotaikas, ženklus, emocines vibracijas. <...> Tačiau vėliau šis sūkurys ar spiralė ima demonstruoti ir savo pavojingąją pusę.

  • Kūryboje ir atmintyje

    Oskaro Milašiaus tekstai nesudaro linijinio pasakojimo: temos keičiasi kaip vaizdiniai, kartojasi frazė „žiauri tikrovė“ tarsi inkaras tarp skirtingų pasaulių, o ieškojimas be aiškaus tikslo tampa pagrindiniu spektaklio principu.

  • Karštyje ištirpęs „Geismas“

    Stipriausios „Geismo“ vietos yra ten, kur spektaklis visiškai palieka „Geismų tramvajaus“ dramaturgiją ir kuria savo pasakojimą. Tačiau pramaišiui su originalia pjese spektaklis pasimeta tarp dviejų istorijų.

  • 10 būdų nuskęsti rūgštyje

    Vienas įdomiausių „Rūgšties“ aspektų yra tas, kad režisierius nežvelgia į problemą vienareikšmiškai, nesiūlo siužeto, išvedančio į aiškią poziciją, kaip vertinti prasikaltusį (o gal visai nekaltą?) choreografą.

  • Žaliųjų žmogeliukų būta ir Lietuvoje

    Garso spektaklyje „Ne ryšio zona“, remiantis pokalbiais su šalčininkiečiais, bandoma ne griežtai analizuoti ir pateikti vertinimą, o veikiau atsargiai pasvarstyti, kodėl vietos gyventojai dažniau renkasi tylėti.

  • Spektaklyje apie tvaną – vandens trūkumas

    Destruktyvus šiuolaikinio pasaulio tamsos, smurto, iškrypimų, nuodėmių dugnas scenoje pasiektas, todėl giliau grimzti nebėra kur. Galima tik stipriai atsispirti ir kilti aukštyn šviesos link.