Karo oratorija su butaforinėmis galvomis šiandien primena tikrus įvykius. <…> Scenoje Putino ir putinizmo buvo tiek daug, kad nebuvo įmanoma to užrakinti ir užkišti jokiais degtukais.

Atskiros „Afotijos“ dalys buvo įspūdingos, tačiau kūrinio visuma balansavo tarp vienio, į kūrinio prasmę visiškai panardinančios visumos, ir iš jos „išmetančių“, dėmesį blaškančių dėmenų.

„Juditos triumfo“ situacija unikali tuo, kad režisieriui, ketinusiam scenoje „nukirsdinti Putiną“ iškart po Krymo aneksijos ir Rytų Ukrainos užpuolimo, sumanymą pavyko įgyvendinti tik dabar.

Spektaklis gyvybingas, estetiškas ir politiškai stipriai angažuotas. Sykiu tai originalus, neįprastas, bet labai paveikus Sausio 13-osios ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą aukų įprasminimas.

Režisieriaus Michalo Borczucho bandymas atkurti prarastą vaizdų pasaulį žodžių tėkme yra įdomus. Tačiau natūraliau būtų tai daryti kompaktiškesnėje erdvėje su minimaliu žiūrovų skaičiumi.

Šokio ir lėlių spektaklyje „Pasirinkimas“ kūniško ir to, kas neapčiuopiama (dvasinio), susijungimas ir virtimas vienas kitu kuria paslaptingą, mįslingą grožį, lemiantį šio meno kūrinio paveikumą.

Spektaklio dramaturgiją veikiau pavadinčiau situacijomis nei siužetu. Penki aktoriai ir aktorės tampa Jonais Mekais, kiekvienas – skirtingu, galbūt iliustruojančiu savo pačių santykį su menininku.

Sceniniam režisieriaus pasakojimui pritrūksta ryšių tarp priežasčių ir pasekmių, ir tas pasakojimas „sėkmingai“ išsiskaido į autonomines reprizas, įgydamas visus estrados ir cirko šou požymius.