Prieš septyniolika metų, tik ką įkūrus teatrą „Atviras ratas“, jaunas aktorius Justas Tertelis pristatė monospektaklį pagal savo dramaturginį debiutą „Vienaveiksmė monopjesė PRAdedančiam aktoriui“ . Pjesė, narstanti jauno aktoriaus pirmuosius kartus ir nerimą, buvo ne kartą pasičiupta kitų pradedančiųjų egzaminų darbams ar stojimams į vaidybos studijas. Nuo šios vienaveiksmės pjesės debiuto praėjo beveik dvidešimt metų ir dabar jos autorius yra ne tik aktorius, bet ir dramaturgas, režisierius bei „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, o naujas spektaklis „PRAeis“ (2023) skirtas vidutinio amžiaus aktoriui ir žiūrovui nuo trisdešimt trejų metų.
„Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje žiūrovus pasitinka Tertelio kuriamas Aktorius. Scenoje – viso labo mikrofonas, išlankstoma kėdė ir ritinys baltos lipnios juostos. Tuščia erdvė – viskas, ko reikia norint tiek teatrą sukurti, tiek apie jį pasikalbėti. Kol žiūrovai renkasi, aktorius žvelgia į ant sienos projektuojamas spektaklio „PRA vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas“ (rež. Aidas Giniotis, 2007) pagal savo debiutinę pjesę ištraukas. Jose jis jaunas, energingas, demonstruojantis tiek emocinį, tiek fizinį lankstumą, daug „besidraskantis“. Žiūrovams susirinkus, Aktorius taria keletą žodžių, nuteikia susikaupti, primena išsijungti mobiliuosius telefonus, prašymą palydėdamas žaismingu anekdotu apie tai, kaip aktoriai dar ilgai atsimena salėje švytėjusius veidus. O kalbėdamasis su publika balta juosta nužymi ant grindų ilgą liniją.
Debiutinėje Tertelio pjesėje Jaunasis aktorius, per daug sunerimęs dėl to, kaip tinkamai pradėti, draskomas karjeros pradžios nežinios ir patirties trūkumo, visą spektaklį ruošiasi peržengti liniją. O spektaklio „PRAeis“ Aktorius su scena jau senokai susigyvenęs ir juostą vis peržengia, tarsi jos nė nebūtų, – dabar ji tarnauja žiūrovui kaip vizualinis stimulas, vaizduojantis gyvenimo liniją. Prieš mūsų akis stovintis Aktorius artėja jos vidurio link – jau nebe jaunas, tačiau dar toli gražu ir ne iš vyriausios kartos. Nukeliavęs ilgą kelią nuo jauno ir nepatyrusio iki… profesionalaus ir vidutinio, jis debiutinės pjesės klausimus, o tiksliau – nerimą, permąsto būtent iš šios, amžiaus vidurį pasiekusio Aktoriaus perspektyvos.
Spektaklio tekstą papildo pasigėrėjimo teatru akimirkos, perlietos nepiktu ilgametės patirties sarkazmu ir ironija. Aktoriaus pasakojimas sudarytas iš universalių tiesų, teatrinių anekdotų, meilės ir neapykantos teatrui momentų, pavėluotos ketvirčio ar ankstyvos amžiaus vidurio krizės nerimo, išgyvenimų ir dvejonių, kur judėti, kai įsigyveni į profesiją, pasieki šiokių tokių įvertinimų, sukaupi patirties ir staiga viskas tarsi apmiršta. Kai teikdamas paraišką jaunojo menininko stipendijai neberandi savo gimimo datos, o iki menininkų kalnelyje laidotinos legendos statuso tau dar ilgas kelias. Kai pirmų kartų vis mažiau, o klausimų apie viso to prasmę vis daugiau.
Pasakodamas Tertelio Aktorius jautriai apčiuopia kasdienį pasaulį – nuo vaikų vežimo į darželį iki diskusijos po spektaklio. Jis išsamiai apibūdina, kokios emocijos kyla laukiant apdovanojimo įteikimo ar vaidinant blogą spektaklį; kalba lyriškai, bet su humoru. Šis plaukiojimas apsuptam nežinios, nerimastingumo bei galvojant ir pergalvojant vieniems gali pasirodyti perteklinis, kitiems – raminantis, nes su pagrindinio veikėjo būsena galima nesunkiai susitapatinti. Gražu, kad subrendęs Aktorius tebejaučia jaunystės nerimą: tai tarsi priminimas, jog nesvarbu, kiek augsime, sužinosime ir pasieksime, – mūsų dvejonės visad bus su mumis.
Svarbiausiu „PRAeis“ klausimu išlieka teatro prasmės paieškos – kam aš čia esu? Ką aš čia darau? Kodėl žmonės eina to žiūrėti? Kadaise Jaunasis aktorius Williamo Shakespeare’o mintį apie tai, kad teatras turi būti pasaulio veidrodis, tarė pakiliai kaip priesaiką ir aktoriaus gyvenimo mantrą, o Vyresnysis ją supriešina su, ko gero, jau ne kartą girdėta atsitiktinio praeivio kritika, kad teatras beprasmis. Besiblaškantis Aktorius galiausiai prieina prie lengvai budistinio sprendimo – viskas praeina. Praeina apdovanojimai, blogi spektakliai praeina lygiai taip pat kaip geri, praeis ir vidutinis laikas. O jeigu kas rytą vaikų darželio sargo ištartas „Labas rytas“ suteikia prasmės pasakotojo kasdienybei, galbūt yra vilties, kad jo darbai teatre lygiai taip pat prasmingi.
„PRAeis“ – lengvai chaotiškas spektaklis apie teatrą, vaidybą ir savo darbų prasmės paieškas, leidžiantis ne tik pasijuokti iš teatro virtuvės, bet ir susimąstyti apie savo gyvenimą.
