Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, kovo 16 dieną prasivėrus „Bydermano ir padegėjų“ uždangai, prieš akis iškilo skandinaviško, gal kiek japoniško stiliaus lėlių namų scenovaizdis, kuriantis „atvirų durų“ nuotaiką: kviečiantis užeiti, apsidairyti, patikrinti ar skelbimo nuotraukos atitinką tikrovę, su savininku aptarti šildymo detales. Šiuose keistai realistiškuose namuose, sudarytuose iš stilizuotų keturkampių dėžučių, veikiantys personažai stengėsi vienas kitą įtikinti savos tikrovės egzistavimu. Pasiskirstę stovyklomis jie kūrė savus pasaulius, grįstus savais dėsniais.
Režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis, sukurtas remiantis Maxo Frischo pjese „Bydermanas ir padegėjai“ pasakoja apie verslininko Bydernamo (Arnoldas Jalianiauskas) ir jo žmonos Babetės (Lina Bocytė) frustraciją, kai pas juos nakvynei įsiprašo benamis, buvęs imtynininkas Šmicas (Karolis Kasperavičius). Kyla nerimas, nes būtent tuo metu mieste siaučia padegėjai, kurie klasta įsikuria namų palėpėse ir sukelia gaisrus. Vėliau prie Šmico prisijungia jo bendražygis Aizenringas (Aistė Šeštokaitė). Lyg niekur nieko jiedu į palėpę gabena benzino statines, prie jų tvirtina sprogdiklį, ieško skiedrų. O tada Bydermanas įteikia jiems trūkstamą degtuką, sukelsiantį namo sprogimą.
Spektaklio kūrybinė komanda, remdamasi Frischo absurdo pjese, sukūrė stabilų darbą – linijinį, siužetiškai nuoseklų, kurio netikėtumo stoką užpildo spektaklio išraiškos plotmė: vizualumas, šaržuotą vaidybą papildantys tylos intarpai, šiuolaikinio cirko, akrobatikos elementai. Būtent pastarieji pasiūlo originalų pjesės interpretavimo būdą ir sėkmingai įsilieja į turinio plotmę. Judėjimas aukštyn kojomis, porinė šokio akrobatika ir panašūs triukai spektakliui suteikė ne tik spontaniškumo, ritmo ir gyvybės, bet ir išdidino regimų situacijų alogiškumą, vertė suabejoti spektaklio kuriamos erdvės realumu. Pagrindinius šiuolaikinio cirko elementus spektaklyje atliko profesionalus cirko artistas Džiugas Kunsmanas (Bydermanų asistentas Hansas) bei Rusnė Navickaitė (buvusio Bydermano darbuotojo Knechlingo našlė). Vis dėlto šiame spektaklyje išraiškingiausi cirko, akrobatikos elementai nebuvo lydimi aktorių žodžių, mat tapo atsvara jų nereikšmingumui ir abejotinai tiesai. Dėl to ir nebylus Navickaitės personažas traukė akį, subtilūs ir išraiškingi kūno judesiai, visą kūną dengiantis juodas našlės kostiumas, šmėkliška, gedulinga tyla kompensavo Bydernamų pasaulio dirbtinumą.
Spektaklį galime žiūrėti, jį analizuoti, vertinti kaip aliuziją į šiandien vykstantį karą, Ukrainos okupaciją, propagandos aparato veiklą. „Bydermanas ir padegėjai“ sutelkia dėmesį į absurdišką žmonių aklumą kito problemoms, baimę pripažinti okupantų egzistenciją, poreikį jiems lankstytis ir gaminti antį vakarienei. Spektaklį galima vertinti ir kaip atskleidžiantį socialinių klasių problematiką, susireikšminusį žvilgsnį, nukreiptą į savo trumpą akiratį. Tikslinga būtų pabrėžti ir spektaklyje aktualizuojamą džiaugsmo, kad nelaimės ištinka ne savuose namuose, absurdą, bei, žinoma, melo sau kainą. Šios temos vaizduojamos, apie jas kalbama arba tylima, būtent dėl to norėtųsi atkreipti dėmesį į spektaklyje išryškėjusį įdomų kvietimą gyvenimui suteikti žaidimo formą, arba jį papildyti žaidybiškumo elementais.
„Bydermano ir padegėjų“ naratyvas, atskleidžiamas pabrėžtina, „teatrališka“ vaidyba, derinamas su lėlių namo scenografija ir specifiniu aktorių judėjimo būdu erdvėje, sukūrė žaidimo aikštelę. Joje išryškėjo personažų požiūris į šią veiklą: vieni spektaklyje iš tiesų žaidė, o kiti – imitavo, jiems žaidimas atrodė gerokai mažiau natūralus veiksmas.
Visų pirma, vertėtų grįžti prie spektaklio elementų, leidžiančių jo interpretacijai pasitelkti žaidimo teoriją. Tokiam žvilgsniui esmingas aspektas yra scenografija (dailininkė Kotryna K. Rupainytė), be kurios būtų sudėtinga taikyti tolimesnes prielaidas. Personažai spektaklyje veikia namo / buto interjere, kurį stebime, nes neegzistuoja priekinė siena. Kiekvienas kambarys (valgomasis, miegamasis, vonia, Bydernamo poilsio kambarys, laiptinė) yra vienas nuo kito atskirti baltomis sienomis, kuriose esančios įsivaizduojamos durys leidžia veikėjams laisvai judėti po pirmo aukšto erdvę. Tuo metu ypač svarbi veiksmo vieta – palėpė – yra menama ir įkurdinta scenos priekyje, ji neturi savų sienų ar interjero, jį žiūrovas yra kviečiamas įsivaizduoti. Būtent dėl to palėpės erdvė gali transformuotis ir tapti, pavyzdžiui, pragaru. Dėmesys estetiškoms buities detalėms tik dar labiau sustiprina išdidinto lėlių namo leitmotyvą, o skirtingomis ryškiomis spalvomis vis nušviečiamos galinės namo sienos pabrėžia žaidimo erdvės atmosferą (apšvietimo dailininkas Evaldas Šmitkinas). Tokioje erdvėje alogiškas personažų judėjimo būdas taip pat suponuoja intuityvaus, griežtomis taisyklėmis nenužymėto žaidimo principą. Bydermanas iš antro aukšto leidžiasi žemyn pažeisdamas logiško judėjimo dėsnius, sąmoningai suvokdamas neegzistuojančią sieną, ir naudojasi savo poilsio kambario grindimis bei valgomojo lubomis kaip atrama. Našlė Knechling „nepastebėta“ juda namo viduje, policininkas (Mindaugas Jurevičius) matomas atvėrus valgomajame esančios spintos duris, asistentas Hansas valgomojo reikmenis slepia miegamajame ir apskritai Bydermanų miego zona yra tarsi pereinamas kambarys. Šie aspektai sukuria sąlygas personažus įsivaizduoti kaip žmogaus dydžio lėles, kurias nematomo žaidėjo ranka kilnoja iš vieno kambario į kitą. Tokią nuojautą sukuria vizualusis spektaklio matmuo, tačiau žaidimo logikai neprieštarauja ir idėjinis „Bydermano ir padegėjų“ lygmuo.
Jau pats spektaklio pavadinimas yra tarsi pasiskirstymas komandomis: vienoje ringo pusėje regime Bydermaną ir Babetę, kitoje – padegėjus Šmicą ir Aizenringą. Pastarųjų santykiams paaiškinti vien vizualaus aspekto nepakanka, taigi į pagalbą pasitelksiu Eugeno Finko žaidimo koncepciją, aprašytą esė apie žaidimo ontologiją. Visų pirma, vertėtų konstatuoti, kad fenomenologinės filosofijos atstovas žaidimą priskiria prie savaime suprantamų ir įprastų gyvenimo dėmenų, cituoju: „Žmogus yra esmiškai mirtingasis, esmiškai darbininkas, esmiškai kovotojas, esmiškai mylėtojas ir – esmiškai žaidėjas“[1]. Finkas šį teiginį grindžia ir Schillerio bei Heideggerio svarstymais apie žaidimą, kaip savaiminę gyvenimo dalį. Žinoma, šios dvi – gyvenimo ir žaidimo – sąvokos nėra tapačios; pasak Finko, gyvenimas turi bendražmogišką galutinį tikslą, tuo metu žaidime jis gerokai reliatyvesnis, „<…> nesileidžia ir tiesiog įtraukiamas į sudėtinę tikslų architektūrą, jis vyksta ne dėl „galutinio tikslo“ <…>“[2]; „<…> žaidimui būdinga rami „dabartis“ ir savipakankama prasmė <…>“[3]. Taigi spektaklyje išryškėja dvi priešingos logikos, pirmajai – tikslo siekiančiai gyvenimo linijai – atstovauja Bydermanas su žmona. Jie stengiasi apsimesti paslankiais žaidėjais, nuolat kuria žaidybiškas aplinkybes, bando susikurti padegėjų išvarymo strategijas, stengiasi improvizuoti, įsijausti į akimirką, tačiau svarbiausia, bando įtikinti „svečius“ esą šie yra laukiami. Toks apsimestinis žaidimas padegėjams yra akivaizdus, o „žaidėjų“ sunkiai imituojamas, taigi – nenatūralus.
Vienas iš esminių žaidimo elementų, kuriuos mini Finkas – tai proceso laimė. Konkretus Bydermanų tikslas, nukreiptas į esmingą laimės siekį, užgožia žaidimo proceso nesuinteresuotumą realaus gyvenimo aplinkybėmis. Jiedu įsijaučia į savo kuriamą istoriją ir vaidmenis atlieka nerimastingai. To pasekmė yra erzinantis Bydermano hiperbolizuotos manieros dirbtinumas ir Babetės charakterio trūkumas – visa tai juos paverčia atgrasesniais nei padegėjai, kurie elgiasi ramiau, užtikrinčiau, net rafinuočiau. Šmico ir Aizenringo tikslas nėra tiesiog padegti netikusios buržua namus; veiksmas po veiksmo vis labiau peršasi poreikis jų poelgius interpretuoti kaip siekį provokuoti. Padegėjai mėgaujasi procesu. Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad žaidimas vis dėlto turi savus tikslus, tačiau jie yra aktualūs ir logiški tik žaidimo viduje, nes jo pasaulis yra atskiras nuo realaus, nors vyksta realiojo sąskaita ir dalinai susilieja[4].
Žaidime itin svarbus yra žaislas, spektaklyje tai – degtukas. Itin paprastas, tačiau simbolinę reikšmę turintis daiktas. Jis – menamo pasaulio objektas, gali būti itin praktiškas realaus gyvenimo įrankis[5]. Čia turime itin įdomią situaciją: Bydermanas, apsimesdamas kontroliuojąs savo žaidimo logiką, atiduoda degtuką-žaislą, kuris sugriauna vyro realybę. Tuo metu padegėjams žaidimo erdvė nėra reali, jie neturi ko prarasti, degtukas jiems iš tiesų tėra tik žaislas. Nesugebėjusiems atrasti žaidybiškumo elementų savo gyvenime, Bydermanams tenka kapituliuoti ir sprogus namams jie patenka į pragarą. Strategija vaidinti žaidimą, o ne iš tikrųjų žaisti – nepasiteisina, o ir susikurtas tikslas nėra realizuojamas.
Pragare Bydermanai toliau bando įtikinti esą verti rojaus. Vėlgi – svarbiausias jų veikimo principas yra apsimetinėjimas. Galima būtų argumentuoti, kad žaidime susijungia dvi realybės: esi įsijautęs į susikurtą pasaulį, bet tuo pat metu supranti jo nerealumą[6]. Vis dėlto, tai ne Bydermanų atvejis, pastarieji tiki savo šventumu, jų tikėjimas nėra žaidimas. Tačiau supratę, kad pragaras – tai jų naujoji realybė, ir kad jų realaus gyvenimo principai stokoja esminių žaidimo elementų, jiedu nueina dengti stalo vakarienei raudonai apšviestoje virtuvėje; tik, regis, šį kartą jau tuo mėgaujasi.
Atrodo, kad būtų tikslinga į šį dviejų veiksmų spektaklį žvilgtelėti kaip į mėginimą prisijaukinti prigimtinį žmogaus poreikį žaisti, adresuojamą siekiantiems jo nusikratyti ar vertinantiems kaip pernelyg vaikišką užsiėmimą. „Bydermanas ir padegėjai“ realizuoja žmogaus, pamiršusio kaip žaidimas veikia realybę, absurdišką baigtį. Akimirkos džiaugsmas, jaudulys, gebėjimas įsilieti į galutinio tikslo nesiekiančią struktūrą, iliuzinę erdvę tikrovėje, skatina egzistuoti dviejose vietose ir dviejuose kūnuose vienu metu. Užsidegimas veikla sukuria sąlygas žaidimo logikai išsipildyti gyvenime. Tokiu atveju ugnis nesunaikina realaus pasaulio, tik apsimestinį požiūrį į jį.
Siūloma žaisti gyvenimą. Cha cha – gana banalu, bet Bydermanais būti nesinori.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Fink, Eugen. Laimės oazė: esė apie žaidimo ontologiją. Vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Apostrofa, 2018, p. 22. – Knygoje taip pat: Žmogaus žaidimas, pasaulio žaismė; aut. Arūnas Sverdiolas.
[2] Ten pat, p. 26.
[3] Ten pat, p. 26-27.
[4] Žr. Fink, Eugen. Laimės oazė: esė apie žaidimo ontologiją. Vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Apostrofa, 2018. – Knygoje taip pat: Žmogaus žaidimas, pasaulio žaismė; aut. Arūnas Sverdiolas.
[5] Ten pat.
[6] Ten pat.
