 |
|
Spektaklio ritmui toną diktuoja scenografija (jos autoriai – Artūras Areima ir Simкona Biekšaitė). Mariaus Macevičiaus nuotrauka. |
Jeigu kas nors, kaip dažnai nutinka po premjeros, paklaustų: „Tai kaip spektaklis? Geras? Blogas?“, nuoširdžiai nežinočiau, ką atsakyti. Ne vien dėl to, kad toks skirstymas į dualias kategorijas yra neteisingas ir perdėm ribotas. Tiesiog pastarajam spektakliui apskirtai sunku rasti tinkamą epitetą. Gal pats giminiškiausias ir tiksliausiai apibūdinantis spektaklį būdvardis būtų – nuobodus. Tačiau šiuo atveju tokio teiginio nereiktų priimti kaip visiškai negatyvaus.
Atvejis, kurį turiu omenyje – tai Artūro Areimos, Rimo Tumino režisūros kurso būsimo bakalauro – debiutinis spektaklis Menų spaustuvėje. Jauno režisieriaus dramaturginės medžiagos pasirinkimas man asmeniškai sufleravo šiokį tokį išankstinį nusistatymą ir tariamą numanymą, kaip viskas atrodys: atmintyje atgijo prieš keletą metų Jaunimo teatre vykusiame dramaturgijos forume „Karta P., arba Neskanios lenkiškos ir lietuviškos pjesės“ Michalo Wałczako pjesės „Kelionė į kambario vidų“ skaitymas, režisuotas Gintaro Liutkevičiaus. Tai buvo postmodernus, linksmas, kiek siurrealus žaidimas, gimęs iš tam tikro aktorių (žinoma, ir režisieriaus) santykio su M. Wałczako pjese. Gaila, tačiau neteko matyti pernai Agniaus Jankevičiaus Kauno dramos teatre režisuoto „Kelionės į kambario vidų“ pastatymo: būtų įdomu palyginti šių dviejų režisierių kardinaliai priešingas – turint omenyje A. Jankevičiaus stilistiką ir matytą A. Areimos sprendimą – koncepcijų keliones ir jų pasiektų kambarių interjero skirtumus.
G. Liutkevičiaus „Kelionės į kambario vidų“ variantą paminėjau todėl, kad nesąmoningai likęs emocinis įspūdis buvo absoliučiai kontrastingas tam, kurį pateikė A. Areimos spektaklis – griežtas, deklaratyvus ir nuobodus.
Tiksliau – stilingai, ritmiškai nuobodus. Praėjus daugiau nei valandai (viso spektaklio trukmė – 3 val.) pajunti, kad tai, ko gero, yra speciali spektaklio savybė. Erzinantys, tačiau apskaičiuoti taktai, tam tikra sceninė pulsacija, kurią, nors ir grieždamas dantimis, pradedi jaukintis, pratintis prie jos.
Savotiškam spektaklio ritmui toną diktuoja scenografija (jos autoriai – A. Areima ir Simona Biekšaitė) – minimali, schemiška. Scenoje tėra šešios baro kėdės, kurių išdėstymas kinta priklausomai nuo veiksmo. Personažai nuo kėdės prie kėdės juda mechaniškai, laikydamiesi griežtos geometrinės trajektorijos, judesiais brėždami kvadratą (kambario kontūrus?). Lyg metronomas ritmą palaiko skambanti klubinė techno muzika. Personažai dažnai ir demonstratyviai menamai prideginėja cigaretes. Toks vizualus, akustinis ritmas tarytum teigia visuotinę mechanizaciją, bedvasį išoriškumą.
A. Areima jauno lenkų dramaturgo M. Wałczako pjesę pristato kaip egzistencialistinį kūrinį, 25 metų jaunuolio Tado Gryn sukurto personažo Skuros (aktoriai – režisieriaus bendrakursiai – aut. past.) išorinę ir vidinę dramą.
A. Areimos „Kelionėje į kambario vidų“ išorė ir vidus yra filosofinės kategorijos, spektaklio varomoji mintis, sąvokos, kuriomis operuojama. Egzistuoja ir dvi personažų grupės: veikėjai, kuriuos galima priskirti vienai arba kitai sferai. Išorei priklausytų Skuros mergina Elė (Agnė Kiškytė), Skuros draugas Auksis (Daumantas Ciunis) ir kambario nuomotojas, simbolinis personažas, savotiškas vedlys, šių sferų tarpininkas Horacijus Išorinis (Tomas Rinkūnas). Vidinei – paties Skuros susikurtas Judas (Olga Generalova) ir Uždanga (Renius Juodzevičius). Kelionė iš išorės, su kuria susiję prarasti meilė ir darbas, draugo išdavystė, į vidų – save – yra Skuros personažo odisėja.
Aktoriai savo kuriamiems personažams – nesvarbu, ar jie būtų išoriniai ar vidiniai, – atrodytų, suteikia tam tikrų, tačiau nebūtinai motyvuotų savybių. Daugelis jų įkūnija tam tikrą charakterio bruožą. Pavyzdžiui, T. Rinkūno Horacijus Išorinis – agresyvus ir įsakmus, O. Generalovos Judas – užtikrintai viską valdantis, D. Ciunio Auksis – nervingas ir atgrasus, R. Juodzevičiaus Uždanga yra labai maloni, stačiai miela ir rami. Be to, atrodo, jog Uždangos personažas spektaklyje teatlieka formalią prologo ir epilogo funkciją – kompoziciškai įrėmina spektaklį, jį pradėdamas ir baigdamas iš bendro konteksto iškrentančiu monologu. Regis, nelabai kas pasikeistų, jeigu aktoriai apsikeistų vaidinamų personažų intonacijomis: pavyzdžiui, Uždanga savo monologą sakytų agresyviai, o Išorinis būtų itin malonus. Siužetas liktų tas pats, o prasminis krūvis taip pat nepakistų, kadangi pjesės personažams, t. y. tekstui, A. Areimos spektaklyje suteikiamas tam tikras išorinis pavidalas, forma, tačiau ne vidus. Tai galbūt režisieriaus sprendimas, bet šalia išvardytų išorinių personažų pavidalų A. Kiškytės Elė atrodo netikėtai gyva – aktorė įkūnija jaunos merginos personažą, kuris emociškai keičiasi, turi žmogišką pavidalą.
Jauno aktoriaus T. Gryn kuriamas Skura irgi yra tam tikras pavidalas, tačiau nežinia – ar konkretaus jaunuolio, ar universalaus žmogaus, ar idėjos. T. Gryn Skura, nors jam tenka nemažas fizinis ir techninis krūvis, išoriškai aktyvus, vidumi spinduliuoja keistą pasyvumą ir melancholiją. Ir keisčiausia tai, kad lieki nesupratęs, neatskyręs: taip turi būti ar tai – ne visai tvirti debiutuojančios spektaklio komandos žingsniai, pradiniai ieškojimai. Visas spektaklis, atrodo, lyg tyčia balansuoja ant ribos – vienu metu norisi viską paneigti, bet tuo pačiu jautiesi sukaustytas keistos nuobodulio įtaigos.
A. Areima debiutiniu darbu nekoketuoja su publika ir nesistengia jai patikti, pataikauti. Jaunas režisierius egoistiškas: jis deklaruoja savo poziciją ir drąsiai, žiūrėdamas tiesiai į akis, reikalauja ją išklausyti. Tai erzina, tai nuobodu, bet tenka nusileisti.
