Nenustebsiu, jei po keleto metų teatro režisieriaus Jokūbo Brazio pavardę išvysime žymių Europos festivalių programose ar didesnių Senojo žemyno teatrų repertuaruose. Vilniaus senajame teatre lietuvių kalba pastatytame spektaklyje „Kaligula“ kūrėjas priminė, kad jis ne tik puikiai jaučia teatro elementų dermės principus, bet ir sugeba juos tiksliai panaudoti įscenindamas savo turtingą vaizduotę. Be to, sekant jo kūrybą Lietuvoje matyti, kad su kiekvienu spektakliu režisierius vis labiau atsiveria pasauliui ir vis brandžiau žvelgia į kūrybą ir jos aplinkybes.
Albert’o Camus pjesę apie negailestingąjį Romos imperatorių Brazys su komanda interpretuoja ir stato kaip spektaklio pagal „Kaligulą“ repeticijas. Veiksmas perkeliamas į teatro kavinę, joje iš pradžių vyksta imperatoriaus sesers Druzilos šermenys, o gal gedulingi pietūs; sunku nuspręsti, kuriame etape yra svečiai, mat susirinkusiems vyrams svarbu vien pavalgyti ir pakalbėti. Veikiau iš smalsumo nei dėl tikro susirūpinimo jie pasigenda Kaligulos, jį pavadina Artūru – aktoriaus Svorobovičiaus, atliekančio pagrindinį vaidmenį, vardu. Tad nors spektaklis prasideda prancūzakalbio egzistencialisto užrašytomis aplinkybėmis, greitai suprantame, kad aktoriai veikia tarpinėje būsenoje: jie yra ir asmenybės, ir personažai, ir juos vaidinantys aktoriai.
Camus „Kaligula“ yra istorija apie žudančią kančią, kurią patiria mylimiausio žmogaus netekęs imperatorius. Negalėdamas jos sunaikinti, galingas valdovas naikina save ir aplinkinius: žudo žmones, priima liaudžiai kenksmingus sprendimus, o sau išsikelia sunkiausią uždavinį – gauti mėnulį.
Tokį „Kaligulą“ Brazio spektaklyje režisuoja pagrindinio vaidmens atlikėjas Artūras. Kūrybinių pastatymo etapų kaitą atskleidžia aktorių santykių kaita: pradžioje vieni į kitus jie kreipiasi tikraisiais vardais, vėliau reguliariai įterpia Camus pjesės personažų vardus, galiausiai aktorių vardų visai nebelieka. Tai ženklina kūrybinį teatro procesą, kuriame aktoriai vis artimiau prisileidžia personažus, ir „Kaligulos“ komanda bando atskleisti jo anatomiją.
Brazio „Kaligula“ pasakoja ne apie kenčiantį imperatorių, bet apie kūrybos prasmės ieškantį menininką. Tobulos formos, paveiki ir asmeninę realizaciją tenkinanti kūryba ir yra Artūro-Kaligulos trokštamas mėnulis. Didžioji spektaklio Kaligulos drama yra ne tai, kad mėnulio neįmanoma pasiekti, o tai, kad šio troškimo nepalaiko nei bendražygiai, nei objektyvios aplinkybės. Vilniaus senojo teatro sceną išvydęs „Kaligula“ – tai sutrikusio žmogaus drama bendruomenėje, kurioje visi turi įsisenėjusias vietas ir vaidmenis, kurioje į jį niekas nežiūri taip rimtai ir pagarbiai, kaip jis norėtų, ir kuriai priklausančių autoritetingesnių už save jis nemėgsta, o mažiau autoritetingų – negerbia.
Svorobovičiaus Artūras-Kaligula yra režisierius, turintis galią valdyti kitus, tačiau negebantis suvaldyti savo paties skausmo. Tai talentingas ir paradoksų kupinas žmogus, kuris jaučiasi nesuprastas ir drauge pats nesupranta aplinkinių, kuris kankina pasaulį, tačiau tiki, kad tai pasaulis kankina jį.
Vis dėlto, priešingai nei ankstesniuose Brazio spektakliuose „Storas sąsiuvinis“ ir „Equus“, „Kaligulos“ varomoji jėga nėra nei kančia, nei pasišlykštėjimas žmonija. Minėtuose darbuose tokius pojūčius keldavo kraupūs fabulos įvykiai ir žiaurūs personažų veiksmai. „Kaliguloje“ aktorių veiksmai tarsi nė nebando imituoti įvykių – greičiau primena klausimus apie įvykius ar apsvarsto jų galimybes ir sąlygas.
Taip patirti šį spektaklį įgalina kūrėjų pasirinkimas supinti pjesės, kūrybinio proceso ir scenoje rodomo spektaklio realybes. O ši jungtis leidžia „Kaligulą“ matyti ir kaip atlikėjų terapiją, kurioje saikingai išsipasakojama apie kūrybos aplinkybes Vilniaus senajame teatre. Spektaklį ir jo statymo procesą komanda paverčia kontekstų ir intertekstų žaidimu, kuriame spėliojama ir džiaugiamasi atradus paslėptų pokštų ar sąsajų su gandais ir klišėmis. Spektaklio dramaturgijoje „Kaligulos“ repeticijos mainosi su aktorių susitikimais kavinėse, naujõs teatro koncepcijos paieškomis ir vietinėmis intrigomis. Čia pabrėžiamas išskirtinis Novopolskio statusas ir apdovanojimai, pateikiamas ironiškas požiūris į „visuomenės“ (neaišku, kaip ją traktuoja kūrėjai) norą nebegirdėti scenoje rusų kalbos, o atsiremiant į laikinai direktoriaus pareigas einančio Audronio Imbraso profesinius interesus sukuriama šiuolaikinį šokį sureikšminanti scena. Tokia, kad ir nedidelė, teatro virtuvės ekspozicija ne tiek praturtina „Kaligulos“ istoriją, kiek, tikėtina, kuria malonumą ir saugią kūrybinę erdvę aktoriams ir perkelia imperatoriaus problemas į 2024-ųjų žiūrovams artimą kontekstą: Lietuvos valdžios institucijose neturime kenksmingos vienvaldystės, tačiau tikėtina, kad ją atrastume dalyje šalies teatrų.
Į Lietuvos teatro kontekstą Brazys apeliuoja ir megzdamas dialogą su Oskaru Koršunovu ir jo kūryba. Jis akivaizdžiai cituoja „Meistro ir Margaritos“ sceną, kurioje aktoriai kryžiuodami rankas siuntė vieni kitiems popieriaus lapus. Be to, vienoje iš „Kaligulos“ scenų režisieriaus vaidmenį iš Artūro kažkodėl perima Valentinas, kuris, imituodamas Koršunovo kalbėjimo manierą, liepia aktoriams žiūrėti į veidrodinį stalą, kalbėtis su tuo, ko savyje negali pakęsti, ir paragina veikti panašiai (cituoju) „kaip Koršo „Hamlete“.
Šiuo atžvilgiu įdomiau svarstyti ne apie dviejų Lietuvos režisierių santykius, o apie Kaligulos ir Hamleto personažų sąsajas, nes Romos imperatoriaus situacija išties artima Danijos princui. Abu kenčia dėl prarasto mylimo žmogaus. Abu turi galią valdyti žmones, tačiau negeba suvaldyti savo pačių skausmo. Abu jį konvertuoja į agresiją aplinkinių atžvilgiu. Abu iš šalies atrodo išprotėję, nors iš tiesų yra sugniuždyti. Spektaklio turiniui tokios sąsajos neturi didelės įtakos, tačiau jos praturtina „Kaligulos“ kaip kūrybinio proceso anatomijos funkciją, nes atskleidžia teatrą kaip dialogą su jau pažįstamais kontekstais.
Vis dėlto tai, kad dalis įdomių Brazio sceninių sprendimų nėra motyvuojami spektaklio kontekste, pradeda varginti beveik keturių valandų trukmės spektaklyje. Nors Brazys puikiai jaučia scenos laiką ir ritmą, dramaturgijos atžvilgiu jam praverstų srities profesionalas. Režisierius sėkmingai jungia vaizdinius ir idėjas į sceninę visumą, o dramaturgas padėtų tai sujungti į bendrą logiką, kuri būtina, kad žiūrovai ne tik matytų, bet ir patirtų vientisą spektaklį.
Dramaturgas veikiausiai pagelbėtų ir tvarkantis su etiškos išraiškos klausimais, nes etikos pojūtis kol kas nepasiveja režisūrinio Brazio talento. Socialinių temų atžvilgiu kūrėjas vaikšto labai plona riba; deja, ne dėl temų aštrumo, o dėl nepakankamai atsakingo požiūrio į jas. Pavyzdžiui, jungdamas karą Palestinoje ir atšaukimo kultūros temas, jis telkiasi Jėzaus Kristaus figūrą, aktoriams klausiant, kodėl tokio karo kontekste pasirodo Jėzus. Turint omenyje, kad nei Palestinoje, nei Izraelyje krikščionybė nėra vyraujanti religija, sunku suprasti, kaip su tuo susijusi Kristaus figūra. Taip pat neaišku, kam toje pačioje scenoje staiga pradedama šūkauti apie Krymo priklausomybės klausimą (nors „Krymo“ ir „grimo“ žodžių žaismas tapo puikiu „cringe’o“ juokeliu). Galima numanyti, kad visa tai reikalinga atšaukimo kultūros ekspozicijai. Tačiau tam, kad scenoje pamatytume problemą, neužtenka parodyti reiškinį – svarbiau atskleisti požiūrių į jį susikirtimą. Visgi kūrybinė komanda neparodo jokios pozicijos, tad apie problemą scena nieko taip ir nepasako.
Nebesiplėsiu apie spektaklyje matytą neetišką Kinijos ir Japonijos kultūrų sutapatinimą ir japoniškų tradicijų apropriaciją. Tai veda prie tos pačios išvados: panašu, kad socialines temas Brazys integruoja „iš reikalo“, o ne dėl nuoširdaus susirūpinimo. Kita vertus, galbūt temos rūpi, tačiau trūksta žinių, o ir autorinis kūrybos stilius nėra palankus socialinei problematikai akcentuoti. Žiūrovams tai neleidžia suprasti, ką kūrėjai nori pasakyti, o režisieriui toks atsainumas kada nors taps kliūtimi kelyje į Vakarų scenas.
Laimė, pastebima Brazio spektaklių kaita ir augimas suteikia viltį, kad etikos klausimai su laiku bus išspręsti arba stipriai įsigilinant į socialines problemas, arba apskritai jų atsisakant. Tai, kad režisierius pagaliau pakankamai skoningai integruoja humorą ir greta didelio psichologinio skausmo pasiūlo žiūrovams priemonių reikalingam atstumui nuo jo palaikyti, liudija autoriaus jautrumą. Džiugina ir tai, kad, neatsisakydamas stiprių režisūrinių tradicijų, Brazys pradeda matyti ir šiuolaikinį teatrą, apie žmones kalbantį ne mažiau nei apie idėjas. Ir nors kelias gali būti ilgas ir duobėtas, tikrai yra pagrindo iš šio kūrėjo tikėtis sėkmingos kelionės link mėnulio.
