Pagrindinės „Teatro Atómico“ trupės temos – tai paprastų žmonių istorijos, tragedijos ir svajonės. Scenoje perteikiamas kasdienis gyvenimas, situacijos nuspalvinamos teatrine kalba ar poezija.

Jurijus Ščiuckis: „Pasistengsime tai padaryti, o efektus, kuriuos sugalvojome, nukreipti į mintį, kurią žmonių širdyse norėjo pasėti Andersenas: be meilės ir kančios neįmanoma pasiekti sielos nemirtingumo“.

Ištyrinėjusi vaiko judesius, atitinkančius atskirus vaiko raidos etapus, choreografė gilinasi į tai, kaip, pavyzdžiui, vaikas iki metų šliaužia, ropoja, kaip jis nuo metų iki dvejų – eina, bėga, ir kaip nuo dvejų iki trijų – šuoliuoja, sukasi.

Internetinis Lietuvos teatro metraštis periodiškai pildomas vaizdo siužetais ir straipsniais apie naujus reikšmingus spektaklius. Ateityje visas metraščio turinys bus pateikiamas taip pat ir anglų kalba.

Kupinas geros nuotaikos, pilnas įvairių sumanymų, improvizacijos ir energijos – šalia daugelio vadybinių darbų, aibės projektų Artūras Šablauskas režisavo spektaklius neįgaliųjų teatrams, kūrė vaidmenis teatruose, TV serialuose.

Įvairiems „cechams“ priklausantys žmonės kalbėsis apie „Katedrą“ kaip akistatos tarp režisieriaus ir poeto, kūrėjo ir visuomenės, tautos ir jos sudievinamų herojų, sovietmečio ir dabarties, erdvę.

Vitalijus Mazūras: „Kitų mokslų apie teatrą neišėjau, todėl didžiausia akademija yra mano bobulytės pasakos, kurias girdėjau mažas būdamas“.

Teatras buvo įsipareigojęs per metus gauti 450 tūkst. litų pajamų, o šiais metais surinkta jau 900 tūkstančių. Aktoriai nesuprato, kad pinigai vagiami ne iš valstybės, bet iš jų. Juk už šiuos pinigus buvo galima pasamdyti geresnį režisierių, jo spektaklyje vaidinti būtų įdomiau.

Norisi kalbėti apie Kroatiją ir todėl, kad apie skausmingą mūsų pokarį pradėtų kalbėti kitos tautos. Jeigu mes rūpinsimės kitais, gal kažkas pasidomės ir mūsų istorija. Be to, ši pjesė man atrodo labai aktuali ir dabar.