Režisūros dirbtuvės su režisieriumi Gyčiu Padegimu, artisto paieškos su aktoriumi Aleksandru Kleinu, darbas su teatro dailininkais ir skulptoriais, o kostiumų subtilybės su Diana Kuzmickaite.
Autorius keletą metų fotografavo teatro aktores likus paskutinėms minutėms iki spektaklio. Tai bandymas pagauti ribą, kai moteris jau ne čia, bet dar ir ne ten.
Salėje telpa 550 žiūrovų, vadinasi, 10 festivalio spektaklių pamatys pusšešto tūkstančio žmonių. Salė yra atnaujinta, scenos įranga tinkama teatrui, – spektaklių kokybė tikrai bus tokia, kokios žiūrovai tikisi.
Spektaklio veikėjų vyraujantis bruožas – nieko neveikimas tik imituojant veiksmus. Valdžia stebi arklių lenktynes ir tuščiai postringauja, tačiau jiems neįdomus realus šalies gyvenimas.
Spektaklio režisierius Arvydas Lebeliūnas įsitikinęs, kad „skerdynės vyksta nuo seniausių laikų, tik jos įgauna vis labiau rafinuotas ir estetiškas formas“.
„Teatras gali suluošinti tave, gali pasigailėti, išaukštinti arba visiškai nekreipti į tave dėmesio. Sąskaitų jam nepateiksi – nėra kam. Jis dingsta su tuo metu gyvenusiais žmonėmis”.
Eksperimento užduotis – pristatyti scenos meno kūrinį netradicinėje (netgi šiek tiek nepatogioje) Sąjungos erdvėje. Spektaklio kūrybinį grupės branduolį turi sudaryti ne daugiau kaip 3 atlikėjai.
Už kultūrų dialogo stiprinimą, tautinės ir religinės santarvės puoselėjimą, visuomenės brandos ir humanistinių vertybių ugdymą!
Ne tiek pritaikant sienas prie menų, kiek menus prie sienų, vienas po kito erdvėse tarp Šiltadaržio skersgatvio ir Maironio gatvės 2000 m. vasarą vyko šiuolaikinio teatro festivaliai.
