Megalomanija: festivalis truko visą mėnesį, jo programoje – dvidešimt du įvairių Lietuvos teatrų spektakliai. Festivalis baigėsi iškilmingu septyniolikos nominacijų laureatų apdovanojimu bei teatralizuota programa.
Buvo išdalinti šeši apdovanojimai, atsisakyta įvardinti geriausią režisūrą. Kadangi šio festivalio spalva buvo pasirinkta geltona, o visiems reikėjo skubėti iš vieno spektaklio į kitą, patys prizai buvo stilizuoti taksi plafonai.
Lietuvos rusų dramos teatras pranešė, kad spalio 25 d. 76-uose savo gyvenimo metuose mirė šio teatro artistas, teatro ir kino aktorius Eduardas Murašovas.
Gerardas Binkis: „Kai dabar žiūriu, tai matau, kad tas atžalynas, tas jaunimas, išaugintas to laikotarpio, išžudytas. Išžudyti patys narsiausi. 30 000 jaunimo – tai labai daug“.
Kokius scenos menų festivalius turime Lietuvoje ir kokiais principais remiantis formuojamos jų programos? Kokią publiką pasiekia organizuojami festivaliai ir ko ši tikisi, ateidama į festivalinius renginius?
Pasak LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vedėjo docento, „Auksinio scenos kryžiaus“ daugkartinio laureato, Vyriausybinės kultūros ir meno premijos laureato, penkiasdešimtmečio krizę išgyvenančio būsimo spektaklio režisieriaus…
„Mes kuriame ne vaidmenis, ne spektaklius, ne vien gerą kaimynystę. Mes kuriame Europą, – pabrėžė Andrzejus Sewerynas. – Ir visi šiame dideliame darbe esame tik maži sraigteliai”.
Dar prieš porą savaičių Rašytojų sąjungoje Vilniuje jis pristatė savo knygą „Scenoje ir miške“, kur sudėjo savo gyvenimo prisiminimus, dramatiškai susijusius ir su mūsų šalies istorija.
Pasirodo, yra tarp lietuvių poetų ne prastesnių ne tik už Šimkų, bet ir už Homerą, Vergilijų, Ovidių ir kitus. Donelaičio kūryba – tai ir gyvenimiška filosofija, kukliai ori žmogaus laikysena.
