Gintaras Varnas: „Mane nustebino, kad bijo jaunoji karta. Svarbiausia, kad tokie kinkadrebiai vadinasi Baroko operos teatru. Jie barokui daro didžiulę gėdą“.

Spektaklyje iškils sumažintas miesto maketas, kuris žiūrovus nukels tarsi į kitą realybę. Miestelyje vyks veiksmas, namuose gyvens lėlės, o žiūrovai bus kviečiami žvilgtelėti, koks gyvenimas verda už langų.

„Tokiais kompozitoriais, kaip Antonio Vivaldi, niekas nesisvaido, gal nelabai kada gyvenime vėl gausiu tokį tokį pasiūlymą, tad darbo mielai ėmiausi“, – sakė Gintaras Varnas.

Žmogaus savijauta svetimame krašte, jo vienišumas ir atskirtis, bendruomenės užribio patyrimas ir iš to kylančios baimės bei priešiškumas susišaukia su mūsų dienų emigracijos problematika

Man iškilo daug klausimų dėl teatro ir gal jau reikėjo pamėginti išlipti iš ekrano, kuriame iš tiesų daug saugiau jautiesi. Tik nemaniau, kad taip išlipsiu, kad pats eisiu į sceną.

Psichoterapeutų paaugliai vengia, o teatras gydo sielos žaizdas ir palengvina psichinių traumų sukeltą skausmą… Norisi, kad įvyktų proveržis – politikų ir mecenatų požiūris į teatrą vaikams ir jaunimui turi keistis.

Esu sukūręs daug avangardinių baletų, kuriuose žiūrovą skatinu analizuoti, žaisti kultūrinėm asocijacijom, mąstyti, reflektuoti. Dabar kuriu seną, gerą, jaukų ir šiltą „Spragtuką“ visai šeimai.

Dramaturgo Tomo Murphy nuolat pasikartojanti tema – vilties ir atpirkimo paieškos Dievo apleistame pasaulyje. Dostojevskiškas prievartos, nihilizmo ir nevilties studijas praskaidrina humoras ir tyli meilė žmonėms.

Pats autorius sako, jog tai – religingiausia jo pjesė, nes „Girtuose“ apstu nuorodų į Šventąjį Raštą. Tai komedija, kurioje mirtinai pasigėrę žmonės išdrįsta nusimesti savo kaukes.