Jau antrus metus iš eilės senųjų palydas Alytaus miesto savivaldybėje pagyvina kultūrinės petardos, kurias triukšmingai sprogdina patys politikai. Alytaus teatro vardas skamba dėl konfliktų ir ambicijų, o ne kūrybinių pasiekimų.

Didžiųjų švenčių išvakarėse Muzikinio teatro lankytojų dar laukia „Vienos kraujas“, „Traviata“. O gruodžio 31-ąją teatre nugriaudės „The Beatles show: Naujieji metai Liverpulio stiliumi“.

Šįmet tradicija atsinaujino – prizų steigėjai yra privatūs asmenys, o apdovanojimų ceremonija po keleto metų pertraukos vėl grįžta į Naujametį vakarą.

Čia planuojama įgyvendinti įvairius meninius projektus, šokėjams bendradarbiaujant su įvairių sričių menininkais, rengti šiuolaikinio šokio videoperžiūras, susitikimus ir diskusijas su publika.

Nuotaikingai ir rimtai vaikams pasakojama, kaip iš mažo ląstelių gumulėlio – ikriuko, kiaušinio, kirmėlytės ar sėklos atsiranda kvapni gėlė, margaspalvis drugelis, žalia varlė ar linksmas ir smalsus žmogus.

Gintaras Varnas: „Lietuvos teatro scenas užtvindė socialinis teatras. Aš noriu priminti egzistencinį teatrą. Manau, kad turi būti atsvara visuomeniškai aktyviam teatrui. Tai mano vidinis maištas prieš socialinio teatro madą“.

Saulė Degutytė apie aktorių vaidybą sako: „Ji labai stilizuota, veikėjai – „sudaiktinti“, nes jų kasdienis gyvenimas – mechaniškas. Aktoriai žaidžia su abstrakčiomis medinėmis lėlėmis, kurios išreiškia veikėjų kasdienybės klišes“.

Režisieriaus Roberto Wilsono, austrų tapytojo, fotografo, instaliacijų ir performansų menininko Gottfriedo Helnweino ir „Sankai Juku“ vizualiniai aspektai bei ryšys su žiūrovu.

„Pildau skrandį vietoj širdies, pildau rytojų ir užmirštu šiandieną, užkemšu savo dieną veikla, savo smegenis informacija, užtemdau savo akis spinduliuojančiu ekranu ir užmirštu savo būtį“.