Ponas Kolpertas simbolizuoja tą kasdienybę, kuri uždusina žmogaus dvasią. Tie kodeksų, instrukcijų, reglamentų sudarytojai sukuria pasaulį, kuriame žmogus kaip voverė sukasi tol, kol jam pradeda važiuoti stogas.

Prospekto trinkelės, mistiniai gaisrai Šanchajuje… O išpjauti Gedimino kalno medžiai – irgi ištisa epopėja. Vieną dieną medžiai linguoja, kitą – jau malkų krūva.

Naktį, kuomet tamsu, kiekvienas šešėlis gąsdina. Pagrindinei spektaklio veikėjai Mergaitei, paslaptingą naktį išsigandusiai tamsos, nuo baimių padeda apsiginti kišeninis žibintuvėlis ir laki vaizduotė.

Atidaryta Vilniaus teatro „Lėlė“ paroda „Šešėlių teatras“. Joje bus galima susipažinti su šešėlių teatro unikalumą ir specifiką atskleidžiančiais eksponatais iš „Lėlės“ teatro spektaklių.

Rūta Butkus: „Naujausiu spektakliu tęsiu tikėjimo ir religijos susikirtimo temą, toliau gilinuosi į asmens valios ir laisvės klausimus. Nesiekiu pasiekti žiūrovų protus ir širdis iškart, per pasirodymą, – yra idėjų ir išraiškų, kurioms reikia laiko pribręsti“.

Į nemokamus keturių mėnesių trukmės kūrybinius užsiėmimus jaunuosius šokėjus kviečia Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Choreografo įsitikinimu, šio amžiaus žmogus nesivargina, o gal net negeba žiūrėti į realybę iš įvairių perspektyvų – viską stebi iš vieno taško. Tuo tarpu kubizmo atstovai matė pasaulį iš skirtingų kampų.

Keiktis nustojęs Artūras Areima bando įvaldyti itin vizualų steampunko žanrą. Šis fantastikos stilius remiasi Viktorijos laikų epocha, tų laikų tikromis ir išgalvotomis technologijomis, gotų stiliumi.

„Kompozitorius į moters dvasinį pasaulį žvelgia su didžiule pagarba ir meile, – sako režisierė Olga Lapina ir nusišypso, – taip galėjo parašyti tik vyras, kuris turi drąsos ir smalsumo pažinti moterį“.