Norėtųsi išgirsti jaunųjų poziciją: aš esu jauna/jaunas, aš (n)esu Charlie, aš esu nepakantus nepakantiems, man (ne)rūpi politika, vartojimas, dvasingumas, ID, aš esu karta, aš pats esu menas ir t.t.
Pirmoji pažintis su kūriniu Baliui Latėnui nepadarė įspūdžio. „Lyg skaitytum vodevilį – išlenda štampai, pakvimpa prastu teatru. O po metų „nuvalius“ išorinį sluoksnį, pjesėje išryškėja visai įdomūs dalykai“.
Didžiojoje salėje tilps 410 žiūrovų. Tie, kurie sėdės parteryje, patirs visiškai naujų įspūdžių, nes 11 eilių spektaklio metu kilnosis, judės, o pati scena, sudaryta net iš 15 segmentų, galės suktis ratu.
Giedrius Savickas: „Liūdna išeiti, bet tai reikia padaryti, nes jau plaukai pražilo, barzda užaugo ir greĩčiai nebe tie“. Pirmieji romeo ir džuljetos subrendo, ateina aistrose blaškytis jauni.
Ibseno laikų Norvegijos situacija mums iki skausmo atpažįstama: tuo metu Norvegija buvo priverstinėje unijoje su Švedija, miestiečiai ir visa aukštuomenė kalbėjo daniškai ir laikė save danų kultūros dalimi.
Režisierė spektaklio eskizą kūrė remdamasi Kurto Vonneguto romanu, Jorgeno Letho filmu, Bernard‘o-Marie Koltèso, Georgo Büchnerio, Charleso Bukowskio ir pačių aktorių kurtais tekstais.
Pristatytas antras tyrimo „Lietuvos dramos teatrų sistemos efektyvumo tyrimas ir modernizavimo gairės“ etapas. Šįkart – apie peizažą už valstybinių teatrų ribų.
„Didvyrių aikštę“ įkvėpė du jubiliejai – Austrijos kultūros pasididžiavimo, nacionalinio teatro Burgtheater šimtmetis ir gėdingų Hitlerio sutiktuvių Vienos pagrindinėje Didvyrių aikštėje – Heldenplatz – penkiasdešimtmetis.
Tai pirmas Lietuvoje bandymas natų pavidalu įamžinti teatro muziką. Rinkinyje publikuojami devynių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai iš pastaraisiais dešimtmečiais sukurtų ryškių dramos spektaklių.
