Kalbama apie visuomenę, kuri kartais elgiasi tiesiog beširdiškai: kiek mažai esama užuojautos, supratimo, atjautos vargšams žmonėms. Man regis, tai amžina bėda. Dėl to ši daugiau kaip prieš šimtą metų parašyta pjesė ir statoma.
Kiekvienas vaidmuo savaip brangus, visi savaip dūšioj atliepia. Nieko negalėčiau pakeisti. Ir mano teatras yra su manimi, jis man liko brangus.
Kaip teigia Kristina Gudonytė, „nesinori visko išaiškinti, norisi, kad žiūrovas pats pradėtų galvoti, kad būtų dar kažkokios smegenų veiklos po spektaklio”.
Daug kam buvo šokas, kad toks spektaklis kaip „Adata“ gali būti rodomas Muzikinio teatro scenoje. Tačiau temos aktualumas ir šio pastatymo profesionalumas – neabejotinas.
Galbūt ir galiu leisti sau kaip šio teatro veteranas atsisakyti arba nepriimti pasiūlymo. Bet reikia labai gerai apgalvoti, kodėl tai darai, nes gali įžeisti kitus žmones, sukelti įspūdį, kad prasto vaidmens atsisakai, o gero – ne.
„Negalėčiau sakyti, kad ši įstaiga – didelė finansinė našta savivaldybei. Prijungimo atveju nedaug sutaupysime – tik vieną direktoriaus etatą. Savivaldybė iš teatrų sujungimo sutaupytų apie 100 tūkst. litų. per metus”.
Projektas siekia atverti vien tik profesionalaus teatro užkulisius ir sukviesti scenos meno gerbėjus pokalbiui apie šiandieninį teatro veidą. Teatro gurmanus neabejotinai sudomins jaukūs „Teatro kalbėjimai“ Tavernos salėje.
Buvo ir tokių, kurie atsisakė kalbėti – tie, kurie Tuminui atėjus į J. Vachtangovo teatrą, sudarė opoziciją. Vasilijus Lanovojus atsisakė. Kai po metų atvažiavau, pareiškė: dabar jau neatsisakyčiau, kalbinkit, todėl, kad dabar man jau davė vaidmenį.
Mažojo teatro credo: „Sąmoningai ir kryptingai auklėti vaikus ir jaunimą, padėti tėvams ir mokytojams teisingai pasirinkti, skatinti juos būti patriotiškus ir domėtis lietuvių literatūros kūriniais!“
