Klaipėdos dramos teatras taps unikaliu ir kol kas moderniausiu teatru Lietuvoje pirmiausia dėl elektroakustinės garso architektūros.

Spektaklių pritaikymas žmonėms su negalia, padeda ne tik neįgaliesiems, bet ir sveikiesiems, nes bet koks susidūrimas, įsijautimas į kito būseną primena apie vertybes, kurios neretai yra pamirštamos.

Teatro primygtinai raginama, sukaktuvininkė sutiko ištraukti į dienos šviesą savo scenografijos eskizus, plakatus, popieriaus plastikos darbus, drobes, lėles ir dar šį bei tą. Iš šios žanrinės įvairovės susiformavo keturios skirtingos parodos.

Audronis Liuga pabrėžė, kad teatrų meno vadovo pareigos – didžiulė sisteminė valstybės problema. „Nėra apibrėžta meno vadovo pozicija. Ji praktiškai prilyginta valytojo pareigoms“.

Norime parodyti, kad baimė nėra tokia baisi, kaip ją įsivaizduojame, todėl nereikia su ja kovoti, tik susidraugauti, susigyventi.

Spektaklio pagrindas – lėlės ir aktoriaus transformacija, dvilypumas, gyvos ir negyvos materijos susiliejimas. Buvo įdomu pabandyti papasakoti istoriją, atsisakant žodžių ir susitelkiant į lėlę.

Sustojus pasigrožėti išblizgintu Klaipėdos teatro fasadu, akis bado fontanas su Taravos Anikės skulptūra. Ji – nevalyta, apdergta paukščių, o pro ją praeis daug garbingų atidarymo svečių.

Nizami buvo neįtikėtino jautrumo menininkas, suteikęs haremui ne kolektyvinį veidą, o išskyręs kiekvieno žmogaus individualumą, santykius, nuoskaudas, lūkesčius, problemas.

Jų kartai, užaugusiai laisvėje, interneto, socialinių tinklų bei informacijos raizgalynėje, rūpi klausimas, kas šiandien yra tikra? Ar dabar gyvenimas nėra absoliuti fikcija, dar vienas projektas?