Naujojo pastato laiptais pakilę žiūrovai atsidurtų erdviame vestibiulyje, jis laikomas viena svarbiausių teatro dalių, mat čia išsipustę žmonės susitinka su bičiuliais, šnekučiuojasi ir tuomet keliauja stebėti operos.

Gabrielė Tuminaitė, festivalyje pristačiusi spektaklį „Savižudis“, alytiškiams dėkojo už geriausios festivalio režisierės įvertinimą, kuris yra svarbus jos karjeroje.

Spektaklio autorių Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės artimiausiu metu laukia naujas kūrybinis etapas. Braunšveigo teatras „Staatstheater Braunschweig“ suteikia kūrėjoms platformą būsimo kūrinio realizacijai.

Laimonas Noreika buvo parengęs per dvidešimt programų, skaitė jas daugiau nei tris tūkstančius kartų. Konkursas, kiekvieną rudenį sulaukiantis kūrybingo akademinio jaunimo, prisideda prie meninio skaitymo tradicijos tęsimo Lietuvoje.

Ažiotažas išties didžiulis. Žmonės pasiilgo teatro erdvių, kuriose nesilankė aštuonerius metus. Prognozavome, kad kažkas panašaus įvyks ir lankytojai ateis nė nesirinkdami spektaklių.

„Ir dar, teatre turi kvepėti, kaip sakau, ne barščiais, o sėkme. Tuomet galėsime pasiekti tikslo, kad į teatrą sugrįžtų šlovė“, – įtikinamai kalbėjo Linas Marijus Zaikauskas.

Kolektyvas Bolonijoje dirbs su naujausia Mariaus Ivaškevičiaus pjese „Masara“ ir mėgins įsivaizduoti itališkąjį „didžiojo blogio“ atitikmenį.

Kiek sukurta meno kūrinių, kuriais menininkas stengiasi atkreipti į save dėmesį. Ne save realizuoti, ne atkreipti dėmesį į svarbų klausimą, bet tapti žinomas. Apie idėjinę vertę čia nėra ką kalbėti.

Pastatyti „Karalienę Luizę“ atnaujinto teatro scenoje buvo sena teatro vadovo Gedimino Pranckūno svajonė. Klaipėdos dramos teatras įvykdė jo valią.