Rolandas Atkočiūnas: „Man regis, autorei buvo labai svarbu perteikti, ką ji jaučia ir kaip mato pasaulį. Ši pjesė – polifoninė. Joje atskleidžiama, koks mažas pasaulis ir kokie mes esame pažeidžiami“.

Mes pačios nekenčiam blizgučių, mes neklausom Rihannos, tačiau norėjome suprasti, kodėl daugybei žmonių tai taip patinka, tad įsileidom tai į save. Ir, pasirodo, tai iš tiesų labai smagu.

Klausimas yra ne kaip, bet kodėl Karlsonas atsirado? Kas tokio nepakeliamo yra vaiko gyvenime, jog reikia slėptis už įsivaizduojamo draugo, ir kiek tas draugas gali jam padėti?

Šiemet drauge su Nekrošiumi buvo pagerbtas ir austrų aktorius bei režisierius Klausas Maria Brandaueris. Jų žvaigždės buvo atidengtos greta Peterio Brooko, Krystiano Lupos, Peterio Steino plytelių.

Priklausęs moderniajai XX a. pirmosios pusės kultūrai, menininkas pats kūrė ir tvirtino svarbiausius jos bruožus – neigė linijinio, nuoseklaus pasakojimo tradiciją, psichologinį realizmą, kurį vadino „meniniu viduriavimu“.

Audra Žukaitytė: „Manau, mūsų visuomenėje, kur trūksta empatijos ir humaniško požiūrio į kitą ar kitokį, tai parodyti itin svarbu. Pažinti kito istoriją scenoje, susipažinti su kitu pokalbyje“.

Ateidamas į teatrą norėčiau nežinoti, kas man bus. Tegu po spektaklio išeičiau susinervinęs ir nesupratęs, bet po to galėčiau galvoti, ieškoti savo atsakymo.

Šiemet tarp keturiasdešimt dviejų pretendentų – dešimt teatro kūrėjų: septyni aktoriai, choreografė, teatro chorvedys, dramaturgas

Naujojo cirko savaitgalio programoje – pripažinimą pelniusios trupės, apdovanoti spektakliai ir talentingi cirko artistai iš septynių šalių.