Man regis, lietuviai kaip tauta dabar išgyvena dramatišką laikotarpį, panašiai kaip pokariu. Tik tuomet būta prievartos, o dabar viskas įvilkta į gražų rūbą. Greta šurmulio, neribotų galimybių vyksta tylus pasitraukimas.

Simboliška, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šiandien gastroliuoja Nacionalinis Kauno dramos teatras, nes Vilniaus valstybinio teatro pradžia susijusi su Valstybės teatru Kaune.

Choreografas savo darbe klausia: ar gali viename meno kūrinyje egzistuoti klasika ir šiuolaikiškumas, ar jie vienas kitą nuolat neigia, o galbūt papildo?

„Coliukė“ man – vienas gražiausių, jautriausių ir labiausiai įsiminusių vaikystės kūrinių. „Coliukė“ – tai istorija apie vienatvę, gyvenimo išbandymus, laimės paieškas. Visi mes tai patiriame.

Varėnoje prasidėjusiame Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalyje kultūros ministras Šarūnas Birutis įteikė premiją spektaklio „Akmuo vanduo geluonis“kūrybinei grupei.

1776 m. leidinyje „History of Music“ buvo rašoma, kad dėl neįtikėtino operos populiarumo padaugėjo plėšikavimo ir smurtavimo, nes jauni vyrai imitavo pagrindinį herojų, vagių gaujos vadą Machitą.

Festivalį pradės ryški ir įtakinga Italijos kultūros figūra, dviejų Ubu premijų laureatas – choreografas Virgilio Sieni su spektakliu „Sonate Bach“. Italams šiame festivalyje – išskirtinis dėmesys.

Siekdami išsiaiškinti, kas yra tikras lietuvis, „Teatrono“ nariai pasirinko statyti bene lietuviškiausią medžiagą – Žemaitės „Marčią“, pasakojančią apie sunkų lietuvių gyvenimą, nuolatinį vargą ir nusižeminimą.

Režisierius Arvydas Lebeliūnas neabejodamas sako, kad statyti Millerį – reiškia pažinti pasaulį, o Milleris – tai XX amžiaus Shakespeare‘as.