Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.
Išvada peršasi kukli, nes pernelyg akivaizdi: Operos miestai – tai tradicijos bastionai, o miestas kaip opera, arba Miesto opera, regis, palikta šiuolaikinių menų ekspansijos laukui.
Ir jokio politiniam kabaretui būdingo šmaikštumo, parodijos, jokio improvizacijos džiaugsmo, netikėtumo ar teatrališko pramogos proveržio vaidinime nebūta.
Kuo toliau, tuo labiau manau, kad retas spektaklis tinka kiekvienam. Spektakliai turi savo žiūrovus, o šie atranda savo kūrėjus. Tačiau iš kūrinio neretai matyti, ką menininkai mano apie publiką.
Nei nišinių publikacijų skaitomumas, nei bendra šiandienė kultūros žiniasklaidos lauko kokybė neaugina nei vilties, nei savivertės, nei drąsos ir įgūdžių adekvačiai ieškoti papildomų lėšų.
Apie latvių dailininko Ludolfo Liberto (1895–1959) kūrybą Lietuvoje: jo scenovaizdžius ir kostiumus, sukurtus Valstybės teatre Kaune pastatytiems keturiems spektakliams.
Vargu ar rastume teatralą, kuris nebūtų ragavęs jo aštrios plunksnos, kandžios kritikos, ironiško humoro.
Kadangi didžiuma medžiagos filmuota anksčiau, tai „Snieguolės“ režisūra apsiriboja montažo darbais. Vaidinama teatre, bet jau ir nepretenduojama būti teatru. Tai labiau audiovizualinis performansas.
Kas 2023-iaisiais scenos meno lauke paliko didžiausią įspūdį – akimirkos, spektakliai, režisieriai, aktoriai ir atlikėjai, tekstai, iniciatyvos, įvykiai ir procesai? Įsimintiniausius darbus įvardijo kritikai.
