Man vis dar įdomu stebėti, kaip gimsta personažas – kaip vienas žmogus virsta kitu. Kartais žavi aktoriaus gebėjimas neatpažįstamai pasikeisti, o kartais – šalia personažo juntama jo paties asmenybė.

Niekada nežiūrėkite rimtai į sezono apžvalgas. Tai tėra subjektyvios vieno žmogaus mintys, galbūt visiškai atsitiktinai kur nors nuėjusio ir kur nors visai netyčia nenuėjusio.

Maloniai nuteikia jaukios teatro salių erdvės, funkcionalumas, rami baldų ir dangos spalva bei faktūra, primenanti mūsų pajūrio smėlį niūrią dieną, elegantiški bufetai ir puikiausia akustika salėje.

Nors šiltuoju sezonu pamatyti šiuolaikinį cirką progų dar bus, šiuo metu jo pasiūla nesuteikia prabangos rizikuoti praleisti bent vieną šalyje rodomą puikų šios krypties kūrinį.

Net jeigu buvo ryškių ir svarbių spektaklių, jie netapo įvykiais. <...> Norisi sakyti, jog šis teatro sezonas praėjo be išgyvenimų, tačiau jį lydėjo išgyvenimas dėl paties teatro. Ar kitas sezonas bus toks pats?

Festivalio „TheATRIUM“ užsienio programą pradėję spektakliai: vienas – slogus, tamsus ir šaltas, kitas – lengvas, žaižaruojantis Lotynų Amerikos spalvomis bei šiluma.

„Accompany Me“ kuria žavų, jautrų ir šiltą draugystės, suokalbio ir meilės paveikslą. <...> „Julieta“ nustebina klounados ribų platumu ir tuo, kiek daug galima pasakyti nepratariant nė žodžio.

Štai toks tas „Cirkuliacijos“ startas: dvi aukštos konstrukcijos, du skirtingų disciplinų žodynai; viename laisvė suvokiama per kitą, kitame – pripažįstant, kad nesi laisvas.

„Aukštinant paribius centras lieka nepažeistas“. Tai šūkis iš Romeo Castelluccio spektaklio „Bros“, kuris priminė, kas yra centras, sugrąžino tikėjimą juo ir parodė, kaip apie jį, centrą, verta kalbėti.