Gegužės 30 – birželio 16 dienomis vykęs šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Elektrėnų ir Tauragės žiūrovus kvietė patirti Lietuvoje vis dar ne taip dažnai sutinkamą šiuolaikinį cirką. Šiame tekste – pasakojimas apie paskutiniuosius du Vilniuje vykusius festivalio spektaklius „À mesure – Handle with care“ ir „Julieta“.
Kolektyvo „Accompany Me“ spektaklio „À mesure – Handle with care“ eskizas buvo parodytas dar 2023 metų rugsėjį vykusiame festivalyje „Helium“. Tada spektaklio eskizas įsiminė kaip reta darniu atlikėjų tarpusavio ryšiu, o dabar džiugu, kad kūrinys neprarado savo žavesio įžengęs į gerokai didesnę sceną.
Monika Neverauskaitė ir Elena Damasio, pasitelkdamos Cyro ratą, jaukiai sprendžia kasdienės buities ir buvimo kartu galvosūkius. Scenoje atlikėjos pasiūlo platų spektrą du žmones jungiančių akimirkų – nuo darnaus buvimo kartu, kai, rodos, viskas vyksta savaime, iki skaudžių nesėkmių ar kartais tiesiog neišvengiamų konfliktų. Kaip žiūrovas jautiesi gavęs retą progą žvilgtelėti į dviejų žmonių asmeninį gyvenimą, stebėti šmaikščias nejaukumo akimirkas bei pačius keisčiausius tarpusavyje išgalvotus žaidimus – pavyzdžiui, netikro blyno mėtymą atlikėjų laikomomis keptuvėmis ar azartišką bandymą judant Cyro ratu išvengti scenoje išdėliotų kiaušinių.
Cyro ratas, kaip cirko disciplina, į šių atlikėjų sceninį buvimą įsilieja ypatingai darniai, kasdieniškai. Disciplina ir meistriškas jos valdymas čia veikia kaip neatsiejama gyvenimo dalis – atlikėjos nesiūlo scenarijaus, dažniausiai sutinkamo šiuolaikinio cirko spektakliuose, kai įspūdingas triukas nevyksta be laukimo ir įtampos palydos. Čia akrobatiniai numeriai į veiksmą įsilieja tarsi netyčia, palengva, kaip gyvenime monotoniškos kasdienybės tėkmę kartais pertraukiantys netikėti pakilimai.
Atlikėjos žaidžia pasitikėjimo, susikalbėjimo užduotimis, puikiai valdo lengvą fizinį humorą, pakviečia mus būti savo gražios sceninės buities liudininkais. Pusiau retorinis atlikėjų kreipimasis į publiką, klausiant tokių klausimų kaip „Ką darote, kai niekas nesigauna?“, čia lieka nereikalingas – šiomis temomis kalba ir mąstyti kviečia jų kuriama scenos realybė. Neverauskaitė ir Damasio kuria žavų, jautrų ir šiltą tarpusavio draugystės, suokalbio ir meilės paveikslą. O įtraukiančiais duetais su Cyro ratu išties įtikina, kad ši disciplina gali būti puikiu įrankiu kalbėti apie dviejų žmonių santykius.
Gabrielos Muñoz spektaklis „Julieta“, skirtas atlikėjos močiutei, pakviečia susitikti su keista, kiek ekscentriška moteriške, gyvenančia iš spalvingų, lėlių namelį primenančių pertvarų suręstame kambaryje. Jos apranga – įvairiaspalvių raštų chalatai ir naktiniai, savo kišenėlėse, rankovėse ir iškirptėse slepiantys būtiniausias dienos smulkmenas bei žeme šiūruojančios šlepetės – verčia prisiminti savąsias močiutes. Tiesa (ko gero neabejotinai) nuo visų mūsų močiučių šią veikėją skiria baltu grimu nuteptas veidas, apskriti rausvi žandai ir juodi, charakteringi antakiai, kurių vienas – sumišusiai pakeltas, – Muñoz savo istorijoms pasakoti pasitelkia klounadą.
Atlikėjos įkūnijamos močiutės kasdienybė tokia pat kaip ir daugybės kitų – pasirūpinti kasdiene buitimi (šiuo atveju – palesinti vištą), išgerti vaistus, šiek tiek pajudėti ir apsidovanoti už tai mažu malonumu (vyno taure), (ne)sulaukti balso kitame telefono laido gale, užsnūsti prie televizoriaus. Nors tokią vienišą, lėtą ir rutinoje skendinčią būtį vargu ar norėtųsi visų pirma apibūdinti kaip juokingą, išdidindama senatvę lydinčių situacijų absurdą, pašiepdama tiek save, tiek mus, spektaklio tėkmėje Muñoz palengva iš žiūrovo atima paskutines galimybes nesijuokti – vaistai tampa gardžia sriuba ar puodeliu pačios geriausios arbatos, treniruoklis ar dušo kabina – kreivu kūno veidrodžiu, o atsitiktinis žiūrovas – sumišusiu jos chaotiško pasaulio įkaitu.
Tiesa, „Julieta“ toli gražu netampa spektakliu, siekiančiu vien tik pajuokinti – klounadą ir žavią bei komišką būtį visą laiką lydi liūdesio ir vienatvės šešėlis, tačiau Muñoz geba nuo jo išblaškyti, tarsi sakydama: „Pažiūrėkite čia! O dabar čia! Argi ši situacija nėra juokinga?“; vesdama per savo pasaulį, kuriame mirtis visą laiką šalia, tačiau nedraudžia gyventi, o liūdesys neužkerta kelio juokui.
Nebyliu humoru apsvaigusį žiūrovą Muñoz nuosekliai ir palengva veda į temos gelmes, veikėjos namus užpildydama siurrealiais sapnais ir nostalgiškais prisiminimais, tad galiausiai ir jautrus, poetiškas, išėjimą iš šio pasaulio liudijantis finalas tampa paveikiu scenos stebuklu. „Julieta“ – kaip reta paliečiantis spektaklis, nustebinantis klounados ribų platumu ir tuo, kiek daug galima pasakyti nepratariant nė žodžio.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
