Šiandien vien mūsų šalyje ar iš jos kilusių kūrėjų pastatytų darbų beveik pakanka kokybiškam, nematytam ir itin įvairiapusiškam repertuarui sukurti.

Šios scenos meno formos [lėlių teatro] išskirtinumą labiausiai lemia juntamo archajiškumo ir modernumo – kartais net ultramodernumo – lydinys.

Net rajonuose su pilkais daugiabučiais, toli gražu neprilygstančiais Vilniaus senamiesčio raudon­stogiams namams, verda gyvenimas, gyvas, autentiškas ir meniškas.

Antrus metus iš eilės stebime kitą kryptį. Ją apibrėžia gana paprastu scenos montažu pasižymintys solo darbai ar duetai bei programos perkėlimas iš teatro erdvių į kiemus ir galerijas.

Pasirodymai, kuriuos regėjau, nepaisant kartais itin rimtų naratyvų, pulsavo kažkokia nenusakoma... laisve. Judėti. Stebėti. Būti.

„Paženklintas“ ir „Tens“ - du šokio spektakliai, išlaisvinantys iš skubančio ir visaverčių patirčių neleidžiančio išgyventi pasaulio gniaužtų.

Savo herojų jis dešimtį metų akylai stebi, kiša po didinamuoju stiklu, analizuoja ir kontempliuoja jo psichologinį-psichosomatinį kismą, atranda jo proto, širdies bei sielos žaizdas ir kuria.

Šiuolaikinio cirko plėtra svarbi Lietuvos cirkui, kuris turi gilias tradicijas, tačiau yra mažai tyrinėtas, todėl iš tyrimų Lietuvos cirko lauką galima suprasti tik fragmentiškai.

Aistringos monologinės Otelo arijos neatstoja visos „Otelo“ dramos. Nuolanki ir uždara Dezdemona čionai yra ta pati išdykėlė Džuljeta. O kurgi Jagas?

Ar nevykęs spektaklis meluoja ir yra nemoralus? Jų, žinome, daugėja laisvės ir demokratijos sąlygomis visuose teatruose, jų tuoj vėl pridygs kaip grybų popandeminėje zonoje.

Šįmet SPOT idėjine prasme stipriai šoko į viršų, jie ne tik pasiūlė įdomesnėmis aplinkybėmis pristatomą meną, bet ir pakvietė žmones judėti ir pačius tapti spektakliu kitiems.