Ar atviros asmeninių atlikėjo emocijų apraiškos paverčia spektaklį saviterapija? Ar tiesioginė nemalonių, sunkių emocijų išraiška kelia žiūrovams nepageidaujamus jausmus?

Išėjo dar viena artima siela - Maskvoje mirė teatrologė, scenografė, memuaristė, intelektualė, didelė lėlių teatro mylėtoja, žinovė ir kūrėja Irina Uvarova-Danijel.

Radijo ir TV eteryje vyksta pokalbių spektakliai. Kodėl mes jų nerecenzuojame? Bijome, kad nepakvies? Bijau, kad pakvies.

Ar tikrai operos menas, žiūrimas per televizorių, nukenčia mažiausiai iš visų scenos menų žanrų ir formų? Ir taip, ir ne, - nelygu kokia opera ir koks jos pastatymas.

Pasitelkusi fenomenalią atmintį, gilų intelektą, per amžių užgyventą išmintį bei prustiškąjį juslinių potyrių aprašymo instrumentarijų, A. Girdzijauskaitė autentiškai dokumentavo atlydžio epochą.

Praeityje garsus, bet dabar pamirštas aktorius – nereta grožinės literatūros, kino filmų tema. Iš tiesų tai labai kompleksiškas klausimas, apimantis psichologiją, etiką, socialinius ir, žinoma, profesionalumo aspektus.

Man sniegas sužadina asociacijas ir su breigeliška žiema ir, suprantama, dar kartą primena „Maskaradą“ ir pirmąsias spektaklio gastroles Maskvoje.

Teatras niekada nesiekė „perspjauti“ žmogaus, niekada nieko nenorėjo įrodyti. Jis ieško būdų išreikšti savo vienį su žmogumi, savo kalbos ir mąstymo dinamiką, kuri leistų žmonėms apskritai nenumirti.

„Ateiti į teatrą iš gatvės – tais laikais buvo neįmanoma. Dar sunkiau ateiti į teatrą dramaturgu. Nežinomam, – visiškai neįmanoma“, - teigia R. Rastauskas

Ar iš tiesų didmiesčiuose ir regionuose yra didelių kokybinių skirtumų? Galbūt ši atskirtis susijusi su kiekybiniais parametrais, pavyzdžiui, su mažesniu finansavimu arba apsilankiusių žiūrovų skaičiumi?

Šio komentaro tikslas – išdėstyti patirtis, įgytas dirbant skirtingose europinio teatro kultūrose ir išsklaidyti paslaptį, gožiančią laikinų ar nuolatinių trupių modelius, su kuriais man teko susidurti.