Kritika pagaliau susilaukė kritikos. <...> Nebūtinai pritariu konkrečioms Nauberto Jasinsko mintims – šiuo atveju man svarbesnis faktas, kad dėl to teksto kritikai per naktį nustojo būti neliečiami.

Antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę.

Atidaus dėmesio verti du žiūros taškai: „Sūnelis“, kaip kūno kalba ir istoriniu fenomenu perteikiamas vyriškumas, toksiška jo pusė, bei „Cerebrum“, kaip įkūnyta sąmonė ir jos kuriamos realybės.

„Su dramaturgais dirbti ryžtasi kūrėjai, sąmoningai žinantys savo silpnąsias vietas. Taip pat tie, kuriuos domina kurti meną ne tik sau, bet ir kitiems“, - teigia šokio dramaturgas Thomasas Schauppas.

Pasisakyti viešu tekstu, pasirodo, nėra taip lengva. <...> Tekste paminėti kritikai (ir jų mintys) pasirinkti neatsitiktinai. Tai lyg atsakas į tekstus, kuriuose apmąstomi mano kuriami spektakliai.

„Herojus 2.0“ ir „Henrietta Lacks“ - stebėdama abu spektaklius jaučiausi vis grįžtanti atgal, prisiminiau matytus darbus, klausiau savęs, kodėl šiandien tai matome tarptautiniame festivalyje.

Aktoriai laisvi tokioje, atrodytų, režisieriaus nelaisvėje. Laisvi ir kerintys ne mažiau už Wilsono sukurtus vaizdinius. Publika akimirksniu pasiduoda, vidury vaidinimo sprogsta dėkingumo ovacijomis.

Kaunas tą vakarą virto Berlynu. Tokį spektaklį įprasčiau matyčiau „Berliner Ensemble“. Bet pamačiau čia. Ir vyksiu dar, nes tokia estetika ir tikslumo pojūtis atstato regą.

Kaip atsirado Miltinio legenda? Kodėl teatre įsigalėjo ypatingas režisieriaus kultas? Kodėl ir kaip jis buvo keleriems metams nušalintas nuo pareigų 1954-aisiais?

Čia yra idealus teatras, kone pagal Aristotelį ir Stanislavskį. Robotas kaip viršmarionetė. <...> Taip, reakcijos į žiūrovų reakciją nėra, bet man humanoido panašumas į žmogų nesukėlė nejaukos.

Galbūt ruduo ir žiema teatrui tinka labiausiai? Kai vidaus prietema dera su išorės tamsa. Turbūt teatro ilgesio jausmas sustiprėja, kai dirginančių kūrinių nėra tiek daug arba kai iš godumo žiūri dar kartą.