Per pertrauką atėjo į galvą galimos recenzijos pavadinimas – „Šnabždesių teatras“. <...> Bet juk būtent tekstas, Gavelio tekstas, mums šiuo atveju yra labai svarbus.

Šių metų festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ parodė, kad šokis – tai ir ideologijos, ir kritikos, ir malonumo, ir gedulo, ir liūdesio, ir ryšio mezgimo būdas.

Didžiausios šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ dovanos – susitikimai su graiko Dimitrio Papaioannou ir prancūzo Yoanno Bourgeois kūryba.

Atsidarius uždangai ir tavo akys plačiau atsidaro, nes pamatai didžiulį, fantastiškai realų Vilniaus sporto rūmų fasadą, – pagalvojau, kad štai dabar tapęs pavyzdiniu sceniniu objektu jis tikrai nebus sunaikintas.

Pavaldi įpročiui, gal ir profesinei pareigai, susiruošiu į teatrą vildamasi nors kiek atsipalaiduoti ar patirti kontakto su kūriniu malonumą. Bet panirti į kitą tikrovę dažniausiai nepavyksta.

Pradėkime nuo to, kad niekas nėra savaime suprantama. <...> Noras atsiriboti nuo visko, kas rusiška, yra tarsi bandymas kuo toliau nustumti agresorę, o su ja – ir pavojų.

Sunku būtų nusakyti estetinę festivalio kryptį. Esu beveik įsitikinusi, kad estetinė eklektika buvo sąmoningas organizatorių pasirinkimas siekiant pritraukti kuo daugiau ir kuo įvairesnės publikos.

Itin švari, racionali parodos architektūra gerokai aptriušusias Kauno parodų rūmų sales paverčia istorinių Abramovič performansų videodokumentacijos muziejumi.

Susitikimas su Marina Abramović įtraukė, leido ją pamatyti dėstytojos amplua. Paskaita rodo, jog savo žinomumą menininkė dabar naudoja tam, kad kuo daugiau žmonių supažindintų su performanso menu.

Kymantaitės kvietimas bendradarbiauti nulėmė esminius pasikeitimus Jutos gyvenime: ji liko gyventi Vilniuje, tapo žinoma teatralų ratui, jau įrašyta į Akademinio dramos teatro afišas.

Spektaklis „Robotų pasakos“ tampa ypač aktualus šiandien grėsmingo karo akivaizdoje, kai visas pasaulis yra atsidūręs ant branduolinės katastrofos slenksčio.