Stipriausiai Augusto Gornatkevičiaus „Žiurkių“ versijoje persiskaito gyvenimo „žiurkiškumas“, kuris nepavaldus laikui. <...> Galios žaidimai „Žiurkėse“ išsisluoksniavę lyg visuomenės luomai.
„Paukščiai“ – tai spektaklis ne apie paukščius, puolančius filmo heroję, o apie visuomenę, puolančią jaunas, gražias moteris, kurios nežinia kodėl iš karto sukelia jos narių agresiją.
Kūrinio „Geismai, šventieji ir kt.“ elementų visumą interpretuojant kaip darnią nedermę, ji įgyja prasmę, tačiau pasiryžimas tai stebėti valandą, nebūtinai siejant su Sarbievijaus poetika, reikalauja ištvermės.
Atminty išlieka tik žavi spektaklio scenografija, kalbanti apie teatrą ir atsidavimą jam, – apšiurusi, pridulkėjusi, žiurkių apgraužtais dėžių kampais. Atrodo, kad jos apgraužė ir patį spektaklį.
Tikslo perteikti ir kritiškai apmąstyti to laiko realybę spektaklio „Šok, Edita, šok“ kūrėjai, regis, neturėjo. <...> Užkloja rožine nostalgija, paglosto skaudančią dabartį, primena laikus, kai visa dar buvo prieš akis.
Iš šio spektaklio daugiau išsineša tas žiūrovas, kuris skaitė romaną „Vakaro nejauka“. Režisierė sukuria paveikią sceninę estetiką, į kurią žvelgiant, net ir ne viską suvokiant iki galo, aišku, kad ji nėra tuščia.
„Camino Real“, pastatytas Juozo Miltinio dramos teatre, tapo ryškiu režisieriaus Jono Kuprevičiaus darbu, savo stilistika ir turiniu tęsiančiu lietuvių klasikinio poetinio teatro tradicijas.
Dramaturgo pakoreguota dokumentika skleidžia nepasitikėjimą spektaklio raiška: bylos tikros, veiksmai buvo tikri, o stebime cirką, kuris verčia abejoti rodoma realybe, tampa kiek atgrasus.
Dar svarbesnis klausimas už tą, ką vaikams veikti Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklyje „Karalių pasaka“, yra kitas: ar jų susidūrimas (galbūt pirmasis?) su M. K. Č. įkvėps, augins smalsumą?
