Šiemet, minint 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, galima grįžti į Kauną, M. K. Čiurlionio muziejų, į menininko namus-muziejų Druskininkuose, ir pažinti, prisiminti ar pamilti jo kūrybą. Bet galima nuveikti ir daug daugiau: dar 2024 m. vyriausybės patvirtinta M. K. Č. jubiliejaus minėjimo programa nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, kurios įgyvendinimas tęsis ir 2026-aisiais. Programoje – parodos, įvairūs leidiniai ir jų pristatymai, ekskursijos, koncertai, spektakliai, filmai, edukaciniai užsiėmimai... Vargu, ar būtų įmanoma sudalyvauti visur. Bet turbūt ir nėra tokio lūkesčio, nes daug svarbiau su M. K. Č. susidurti bent kartą, o tas susidūrimas tampa labiau tikėtinas, kai renginių vyksta tiek, kad jie nebeišvengiami.
Mano pačios pirmieji susidūrinai su M. K. Č. buvo vartant jo paveikslų albumą. Močiutės knygų lentynoje jis buvo prie kitų sovietmečiu išleistų albumų, bet kažkodėl tik šis atrodė tas, kurį turiu atsiversti. Iš to albumo mokiausi žiūrėti į paveikslus, mokiausi M. K. Č. mistikos ir asociacijų žaidimų, dekoratyvumo ir nerimastingumo, mokiausi kaip detektyvė ieškoti paveiksluose paslėptų autoriaus inicialų. Iš tų laikų liko du nepajudinti dalykai: Čiurlionis man yra spalvos ir formos, iš kurių, kartais netikėtai, išnyra atpažįstami vaizdai ar figūros; ir Čiurlionis man yra M. K. Č. – vadinu jį tik paveiksluose išsislapsčiusiais inicialais, taip tarsi ir jį patį paversdama simboliu.
Kitas susidūrimas su M. K. Č. buvo taip pat per sovietmečiu išleistą jo paveikslų reprodukcijų rinkinį. Tik šis – ne albumas, o atskirais lapais atspausdinti darbai su jų įkvėptu Salomėjos Nėries eilėraščių ciklu „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Geriausiai atsimenu paveikslą „Pasaka. Karalaitės kelionė II“, kuriame kūdikis tiesia rankas į pienės pūką, o virš jo – pakibęs tamsus didelio paukščio siluetas, ir šio paveikslo įkvėptą eilėraštį „Skrenda neganda juoda“. Nepaisant visų dabar kylančių polemikų apie poetę, šis eilėraštis man visam laikui nuspalvino jį įkvėpusį paveikslą nerimu.
Tad pamačiusi šio paveikslo fragmentą Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklio „Karalių pasaka“ (režisierė Milda Mičiulytė) finale, pajutau vieną keisčiausių, įdomiausių to, ką matau, ką girdžiu ir ką jaučiu susidūrimų. Scenoje – suaugęs Čiurlionis kalbasi su mažuoju Kastuku, tarsi ateities pranašas sau mažam pasakoja apie tai, kas yra tikrieji lobiai, dėl kurių verta stengtis ir kurie įkvėpdami lydės jį visą gyvenimą. Scenos gilumoje sėdi į Kastuko tėvus atvirtę karaliai, o suaugusįjį ir mažąjį Čiurlionius nuo tėvų skiria širmos su ant jų projektuojamu „Pasaka. Karalaitės kelionė II“ fragmentu – rankas į pienę tiesiančiu kūdikiu. Tik juodo paukščio nėra. Nėra negandos, jokių užuominų į sunkų ir trumpą Kastuko laukiantį gyvenimą. Skausmo, nerimo, kūrybinės ir gyvenimiškos kančios taip pat nėra. Nėra teatro scenoje, bet bent šiek tiek žinantiems apie M. K. Č. gyvenimą ir kūrybą – sunku tam žinojimui nepakibti virš šios scenos, kaip juodam paukščio siluetui paveiksle.
Toks konteksto palikimas už veiksmo teatre, kliovimasis žiūrovų žiniomis ir patirtimi galėtų būti vienas įdomiausių spektaklio „Karalių pasaka“ aspektų. Galėtų, bet nėra, nes spektaklis skirtas ne suaugusiųjų publikai, – kuri turi patirties ir įrankių sieti skirtingus kontekstus, tekstinio pasakojimo spragas užpildyti vaizdais kuriamu turiniu, skaityti simbolius, – o vaikams nuo šešerių metų. Todėl spektaklio dailininko Artūro Šimonio kurti objektai ir projekcijos, pristatančios daugybės M. K. Č. kūrinių fragmentus, jaunesniajai publikos daliai kelia klausimų ir glumina daugiau nei pasako. O pagalbos pasakoti vaizdiniais šiame spektaklyje labai reikia, nes spektaklio dramaturgija ir siužetas – fragmentiški ir klampūs.
Tiesa, to paties negalėčiau pasakyti apie Daivos Čepauskaitės pjesę, pagal kurią spektaklis ir sukurtas. Ši, pavadinta „Kastukas“, pasakoja apie suaugusio M. K. Č. kelionę traukiniu namo. Jo pakeleivis dzūkas, užkalbinęs kūrėją, papasakoja Raigardo slėnio legendą ir išprovokuoja daugybę vaikystės prisiminimų, kurie prisisapnuoja užsnūdus ilgos keliones metu. Prisiminimai apie tėvus, iš pirklio gautas natas, nenusaugotas slyvas, sutrukdytą tėvo žvejybą, šulinyje vos neprigėrusį katiną, pinasi su legenda apie paskandintus Raigardo lobius ir tampa labai aiškiu atsakymu, kokius lobius per savo gyvenimą atrado ir mums paliko M. K. Č.
Iš atskirus M. K. Č. vaikystės prisiminimus jungiančios kelionės traukiniu scenoje lieka tik bėgių dundėjimas ir ratų, vėliau tampančių šulinio rentiniais, riedėjimas. O kas ir kur keliauja – nepaaiškinama. Pakeistos ir nebūtinai aiškios yra ir vaikystės prisiminimų scenos, pertraukiamos paties įspūdingiausio, gyviausio ir aiškiausio personažo – ožiu pasivertusio velnio, persekiojančio visus jo akiratyje atsidūrusius aktorius. Tai, kad visi penki spektaklio aktoriai – Ramunė Degutytė, Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Vigita Rudytė ir Arvydas Šaučiūnas – vaidina ir patys, ir valdo skirtingas lėles, taip pat įneša painiavos. Suaugusiajam ne taip sunku atsiriboti, kai ką tik scenoje su ožiu-velniu vaidinusi aktorė padeda batus ant pianino ir bėga padėti kolegoms valdyti Kastuko lėlę, pykstančią ant to, kas tuos batus paliko. Bet vaikai pastebi ir pasako, kad kalta – dešinioji Kastuko ranka. Gal ir nebūtų taip paprasta pamatyti ir pasakyti, kas čia tas kaltininkas, jei aktoriai būtų lėles valdantys šešėliai. Bet šiame spektaklyje jie dirba ne tik su lėlėmis, tad turi būti matomi, o jų veidai atpažįstami, mimikos identifikuojamos.
Žiūrėdama „Karalių pasaką“ stebėjausi, kad spektaklis sukurtas tos pačios režisierės su tuo pačiu scenografu, kaip ir prieš metus Kauno valstybiniame lėlių teatre „Sesytė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“. Regis, tik abiejų spektaklių kompozitorius Martynas Bialobžeskis liko atpažįstamas: nors „Karalių pasakoje“ jis šiek tiek atsitraukia, kad čia suskambėtų ir M. K. Č. O štai abiejų spektaklių vizualusis ir scenos pasakojimai – tarsi iš skirtingų pasaulių. Prieš metus tuštokoje scenoje aiškus, lengvai atpažįstamas pasakojimas buvo kuriamas dramos teatro priemonėmis: gyvą planą anąkart papildė vos pora lėlių. O štai šiųmetėje premjeroje gyvo plano nors ir yra, tačiau komplikuotą, fragmentišką pasakojimą perteikia daugiausia lėlės, veikiančios ekranų ir ne visada išnaudojamų scenografijos elementų gausoje.
Nors yra rizikos, kad vizualaus pasakojimo tirštume lėlės gali pasimesti, vis dėlto spektaklyje man jos spindėjo. Viena gražiausių lėlėmis sukurtų scenų – slyvų saugojimas. Medyje pakibęs Kastukas ir paragauti slyvų norintys jo draugai – lėlės. Bandydami pasiekti slyvas vaikai ropščiasi vieni kitiems ant pečių ir galiausiai griūva pasklisdami po sceną. Juos nuo žemės kelia ir prie savęs glaudžia aktoriai, kurie, ką tik valdę lėles, kūrę vaikišką šurmulį, iškart transformuojasi į jų tėvus. Kad taip smagu žiūrėti į atgyjančias lėles yra didelis spektaklio „Karalių pasaka“ lėlių režisieriaus ir choreografo Eugenijaus Slavinsko nuopelnas. Šis menininkas, sukaupęs daug vertingos patirties dirbdamas lėlių teatro trupėje „Blind Summit“, yra vienas iš nedaugelio profesionalų Lietuvoje, galinčių ne tik pats puikiai dirbti su lėlėmis, bet ir padėti tobulėti lėlių teatrų trupėms, sudarytoms daugiausiai iš dramos aktorių. Gali jis, regis, ir auginti aistrą pačiai meno formai, skatinti daugiau dėmesio skirti lėlėms ir jų valdymui, atgimimo ir transformacijos stebuklui, įmanomam tik lėlių teatre.
Koks galingas yra aktoriaus, kuris žino, ką daro, prisilietimas prie objekto – patyrė visi, kurie matė lėlių teatro. Bet nesunkiai pastebėjo ir „Karalių pasakos“ žiūrovai: visą spektaklį scenos gilumoje prasėdėjusi suaugusio M. K. Č. lėlė atrodė kaip sukritęs manekenas. Tačiau spektaklio pabaigoje jis visiškai pasikeitė: atgijo, atsistojo ir išėjo į avansceną. Kaip Pigmaliono Galatėja, tik be dieviško įsikišimo, nes lėlių teatre dieviškų galių įgyja žmonės. Bet tik trumpam, kad susidurtume su atgyjančio daikto magija ir jos įkvėpti keliautume ieškoti stebuklų pasaulyje.
Arba, kad susidurtume su magišku M. K. Č. vaikiškai naiviame ir kartu sunkiai įskaitomame, tarp kičo ir abstrakcijos balansuojančiame spektaklyje. Tokių prieštarų yra ir paties menininko kūryboje, tad ją jau pažįstantį žiūrovą šis susidūrimas gali intriguoti ir įtraukti, net jei ir atrodo šiek tiek per paprastas. Bet ką tokiame spektaklyje veikti vaikui? Laukti ožio arba muzikinių numerių? Stebėtis, kad saugomų slyvų medyje jų kabo vos kelios ir akivaizdžiai nėra ką saugoti? Gailėtis paskendusio katino ir tikėtis, kad vėliau pasirodęs, jis vis dar priklauso gyvųjų, o ne vizijų ir sapnų pasauliui? O gal tiesiog užpilti klausimais suaugusiuosius arba kantriai laukti kitų susidūrimų su M. K. Č., kurie paaiškintų, kas gi tame spektaklyje vyko iš tikrųjų? Bet dar svarbesnis klausimas už tą, ką vaikams spektaklio metu veikti, yra kitas: ar jų susidūrimas (galbūt pirmasis?) su M. K. Č. įkvėps, augins smalsumą? Nes kuriant susidūrimų su M. K. Č. gausą svarbiausia nepamiršti, kad kiekybė kartais kainuoja kokybę, o nusivylimas didina atstumą, ne smalsumą. Tad susidūrimų gausoje geriausia būtų nenusivilti: nei pačiu M. K. Č., nei meilės menininkui turėjusia įkvėpti lėle.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
