Netekties skausmas kiekvienam gali būti vis kitoks: vieni krenta į darbus arba kaip tik iš jų iškrenta, sustingsta arba negali nurimti, panyra į depresiją arba dedasi pernelyg laimingi. Lenkų režisierės Małgorzatos Wdowik ir Vroclavo pantomimos teatro spektaklyje „Vakaro nejauka“ (pagal to paties pavadinimo olandų rašytojų [Mariekės] Lucas Rijneveld romaną) netektis atrodo fantasmagoriškai magiška, užklojanti dirbtiniu sniegu ir aštri kartais nekaltais, o kartais žiauriais vaikų sugalvotais ritualais-aukojimais. Spektaklis birželio 12 dieną užbaigė Klaipėdoje beveik mėnesį vykusį tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“.
„Vakaro nejauka“ pasakoja apie Kalėdų išvakarėse šeimą staiga ištikusią nelaimę – vieno iš vaikų mirtį. Į nelaimę žvelgiama dešimtmetės mergaitės, kuri niekada nenusivelka raudonos striukės, akimis – poetiškai, vietomis naiviai, suvokiant tėvų skausmą ir norint jį pasiimti sau. Kartais – priimant realybę skaudžiu aiškumu, o kartais – ieškant siurrealių būdų ją nutolinti ir ištaisyti, kaip antai sulaikius kvapą prikelti brolį, – tik ar mintyse ar realybėje – riba lieka neaiški. Tarp vaikiškų minčių žaidimų ir ritualų kartu įsipina iš aštresni epizodai, trauminės patirtys, kylančios iš dar nelabai suvokiamo savo ir kaimo bendraamžių bundančio seksualumo. O ir pati mergaitė skilusi į dvi – realią, atitinkančią savo amžių (vaidina Urszula Kuśnierz), ir vaikiško tipažo suaugusiąją (aktorė Agnieszka Dziewa), – taip apsaugoma tikroji mergaitė nuo kai kurių brutalesnių epizodų, taip pat sukuriamas iškreiptos, vaikiškos realybės įspūdis.
Nežemiški veikėjai, žvelgiantys akis juoduma užpildančiais lęšiais, bando išgyventi katastrofą: kol motina krenta į atsitolinimą ir depresiją, o tėvas pasineria į ūkio priežiūrą, vaikai, veikiami šeimos religingumo ir atlėgusios tėvų priežiūros, imasi įvairių aukojimų, žaidimų bei ritualų, kurie iš pradžių galbūt galėtų prikelti brolį, o vėliau – bent jau atimti tėvų sielvartą, susigrąžinti jų meilę ar nutolinti jų mirtį, – galiausiai vardan brolio krenta net mylimas šeimos kiškutis. Šeimos religingumas spektaklyje pavaizduotas per vieną vienintelę simbolinę detalę – nuolat virš jų pakibusį Dievo pirštą (kuris, ironiška, kaip tvirtino po spektaklio vykusios diskusijos vedėjas, trukdė skaityti subtitrus, atskleidusius mergaitės vidinį monologą).
Visi vaikai į netektį reaguoja skirtingai: pagrindinė veikėja galvoja, kaip pasiimti tėvų liūdesį sau ir susigrąžinti jų meilę; sesė rūpinasi tik tuo, kaip užsiauginti krūtis ir patikti berniukams (ar gal, tiksliau, kaip patikti berniukams, kad nuo jų žvilgsnių užaugtų krūtys); o brolis pasirenka maištą ir žiaurumą, rodo vidurinį pirštą sesėms, namams ir net pačiam Dievui. Tik tėvams nedrįsta. Vis tik liūdesys, ilgesys čia neretai yra itin poetiškas ir gražus: ypač gilus subtitruose nebyliai pasirodantis mergaitės vidinis monologas; motina, siurbianti sniego paklode uždengtą sceną, tarsi absurdiškai bandydama pašalinti nelaimės vakaro sniegą; šeima, susirenkanti aplink paskutinę karvę ir nuglostanti jąpantomimos judesiu iki realaus buvimo scenoje.
„Vakaro nejaukoje“ ypač įsimena motinos vaidmuo (aktorė Anna Nabiałkowska): po žinios apie nelaimę aktorė beveik nebeatsisuka į publiką, o ir atsisukus jos veidą dengia netvarkingai krintantys plaukai. Visas sielvartas, prislėgtumas, atsitolinimas nuo šeimos ir, rodos, nuo viso pasaulio vyksta per sukumpusią nugarą, prislėgtą stovėseną, apatiškus judesius ir yra ypač paveikus. Kaip kad mergaitė sako savo vidiniame monologe: „Liūdesys įsitaiso stubure, todėl mamos vis labiau linksta“.
Neabejotinai iš šio spektaklio daugiau išsineša tas žiūrovas, kuris skaitė romaną; čia justi, kad romano aplinkybės apsitrina, nyksta, tampa tarytum spalvinimo knygute papilkėjusiomis paveikslėlių ribomis, magišku realizmu ir poetine kalba persmelkta impresija. Sugaudyti esmines detales padeda diskusija – suieškoti simbolinėmis detalėmis nužymėtą šeimos religingumą, paaštrinti suvokimą apie spektaklyje vos keliais žodžiais paminėtą aplinkybę, kad mergaitė gyvena kaime. Tačiau nors ir ne visada lengva bei aišku stebėti tai, kas vyksta scenoje – stebėti įdomu. Režisierė sukuria paveikią sceninę estetiką, į kurią žvelgiant, net ir ne viską suvokiant iki galo, aišku, kad ji nėra tuščia.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
