Aklumo paradoksai ir namų ilgesys

Skaitomiausi
Evelina Zenkutė 2026-11-16 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo
Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

aA

Dar neparašius nė žodžio, nežinia iš kur išnyra „Pink Floyd“ Davidas Gilmouras su „Comfortably Numb“ – klausia, ar ten kas nors yra? Nenuignoruosi. Turi busti. Vedina apdainuotos patogios nejautros būsenos (tiesa, jau tik mintimis) sugrįžtu į Saulės miestą, į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą, į spalio pabaigoje rodytą spektaklį „Molė Svini“, pas besispecializuojantį belstis į sielas režisierių Gytį Padegimą ir tris jo kūrybinius bendrininkus: aktorius Moniką Šaltytę, Aidą Matutį ir Dalių Jančiauską.

Priešnuodis nulio epidemijai

Reikia kažką pasakyti apie „Molę Svini“? „Molė Svini“. Sukurta pagal airių dramaturgo Briano Frielo to paties pavadinimo pjesę. Nepastatyta Kaune, nes, anot Kultūros tarybos, neinovatyvi. Radusi vietą Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Tapusi 125-uoju Gyčio Padegimo spektakliu. Mininti 50-metį nuo pirmojo jo darbo Šiauliuose. Pristatyta pačioje praėjusio sezono pabaigoje. Nors dar nė dešimt kartų neparodyta, rodos, tikrai pamėgta publikos.

O apskritai, noriu taip tikėti, – apie esmę. Apie didžiąją teatro kovą su seklumomis, „Pinkų“ įvardytu komfortišku apmirimu, prasmių irimu. Šis toksiškai tiktokiškas pasaulis palankus saldžiam ir lengvam nusiskausminimui. Jame, neretai tokiame plokščiame, komplikuotumas, dviprasmybės, liūdesys, nesėkmės gali atrodyti kaip trukdžiai, kuriuos būtina kuo greičiau eliminuoti. Kad gyvas nervas, neduokdie, nebūtų atvertas. Atvėrus skauda. Geriau nereikia. Nei belstis, nei atidaryti. Verčiau įvaldyti nieko didinimo fenomeną. Mes neprasti šaunuoliai – paneigę aritmetikos dėsnius, sėkmingai, kone eksponentine progresija, dauginame nulį, kuris iš tiesų reikalingas tik vieno nuostabaus artimo dangaus kūno pavadinimo anatomijai. Na, ir baisiems materialistams.

Vis dėlto tikiu teatro – priešnuodžio šiai nejautros epidemijai – veiksmingumu. Teatro visokio: teatro klasikinio ir teatro postdraminio. Teatro jusliško, tekstiško, performatyvaus ar psichologinio. Teatro padegimiško, be abejo, taip pat.

Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

Kas aklas ir ką gelbėti?

Ar išplitusį nematymą taip pat reikėtų laikyti viena iš nejautros protrūkio formų? Prisiminus José Saramago romaną „Aklumas“, dėl lygybės ženklo jau neabejoju. Drauge vis tiek naiviai tikiu: kad ir kokios kartais negailestingos neregėjimo pasekmės, ne visada jas išaugina blogio sėklos. Kaip štai Frielo dramaturginiame sode, po kurį laikas pasivaikščioti.

Molė Svini. Neregė. Laimingas žmogus. Užbėgant įvykiams už akių, reikėtų pasakyti – per geras, per didelis šiam pasauliui žmogus. Apakusi dešimties mėnesių, iki keturiasdešimties su trupučiu gyvena geriausią savo gyvenimą: dirba masažuotoja, plaukioja baseine, mėgaujasi muzika, šokiu, turi draugų. Graži jos aplinką padedanti pažinti gėlių kalba, gražus įsteigtas, sukonstruotas autentiškas pasaulis, graži ir ji pati. Nes tikra, gyva, kurianti.

Frenkas. Jos vyras. Entuziazmo architektas. Pasaulio gelbėtojas. Idealistas ir vizionierius. Apsėstas be paliovos ieškoti. Irano ožkos ir sūriai, banginių gelbėjimas, humanitarinės misijos Afrikoje. Tada… Molė ir jos aklumas. Nauja Frenko manija, kurios išrišimas – daktaro Raiso atliekama operacija, iš dalies grąžinanti moteriai regėjimą. Ta chirurginė intervencija ir pačiam žmonos paliktam kadaise garsiam oftalmologui po ilgų metų klaidžiojimo alkoholinėje tamsoje įžiebia viltį reabilituoti karjerą.

Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

Abiejų vyrų lūpose nuskamba identiški žodžiai: ką ji praras – nieko. Kad turi ką prarasti, man atrodo, Molė intuityviai suvokia. Panikos šokis vakarą prieš operaciją įrodo ir jos baimę. O vis dėlto ryžtasi. Neria taip, kaip vėliau šoks į Atlanto vandenyną nuo Napoleono uolos. Molė drąsi. Todėl, kad myli. Kai myli, nesiaukoji. Tau toks žodis neegzistuoja. Tu kuri. Bendrą gyvenimą, ateitį. Kaip jau kurti išeina. Net jei išeini iš proto. Spektaklyje išeinama. Po operacijos šiek tiek matyti ėmusi Molė nepajėgia susitaikyti su nauja realybe – pasilieka neapibrėžtoje terpėje tarp vaizduotės, fakto, fikcijos, fantazijos ir tikrovės. Žlugus projektui „Molė“, Frenkas iškeliauja į išsvajotąją Etiopiją. Raisas? Net ir po sąlyginai sėkmingos operacijos laimės fronte nieko naujo.

Nepaprastos esmės, kaip visada, yra pačios paprasčiausios: akloji matė geriausiai; gelbėtojai, užuot atsigręžę į save, ranką tiesė tai, kuriai pagalbos apskritai nereikėjo. O kartais tiesiog niekas niekam nepavyksta. Ir ne todėl, kad žmogus žmogui vilkas – atsisakau tikėti šia formule kaip vienintele. Veikiau viskas paprasčiau: žmogus tiesiog yra žmogus. Mažiau egoistas ir blogas, daugiau klystantis, pavargstantis, silpnas.

Sieliškas daiktiškumas

„Molė Svini“. Senokai nemačiau spektaklio žmonėms apie žmogų. Tokio, kuris, išplėšęs iš šiandienos spąstų, teleportuotų į belaikę sielų buveinę. Gręžtųsi, raustųsi, smelktųsi į kiekvieną stojusį akistaton. Apeliuotų į sąžinę, normalizuotų gyvenimą, kuris nespindi, sutankintų, rodos, neapčiuopiamas esmes taip, kad tikrai imi ir pamatai. Tiek save, tiek kitą.

Daug spektaklyje metafizikos, dūšių gūsių. Plūsteli. Sykiu šie, rodos, jutiminiam patyrimui nepavaldūs reiškiniai ima ir įgauna materiją, tampa taktiliški – nugula daiktais, gražiais paviršiais, spektaklio dvasią aptraukia maloniu liesti – kas kad tik akimis ar ausimis – audiniu. Staiga supranti – vizualinis „Molės Svini“ pasaulis dvelkia prabanga, inteligencija, kažkuo, kas tikrai tikra, senu geru pamirštu: nuo jausmingos, nostalgiškos muzikos (kompozitorius Gintaras Kizevičius), rafinuotų, subtilių, žemiškų tonų aktorių kostiumų iki kabančių virvių sienos, žiedlapių pūgos ar antikvariškų, retro detalių (scenografė, kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė).

Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

Galų gale sielas įdarbinę aktoriai, dėstydami ištikusius arba leistus ištikti gyvenimus, persidėlioja pačius save: Monikos Molė iš žiedlapių suberia mandalą ir galiausiai ją išardo; Aido Frenkas senovinėmis svarstyklėmis pasveria (įtariu) druską ir suberia į drobinius maišelius, kuriuos pririša prie virvių; Daliaus daktaras Raisas perkrausto knygų ir drabužių pilną lagaminą. Tada dar veiksmo. Dar jusliškumo. Šokamos sambos. Panikos šokio. Šokimo nuo skardžio. Žvejojimo. Opšrų gelbėjimo operacijos. Enciklopedijų, straipsnių, medicinos išrašų citavimo. Magelaniškų kelionių. Ir nebegalėjimų sugrįžti.

Jei nori pajusti Monikos barstomų žiedlapių tekstūrą, jei smalsu išgirsti, kaip tiksi rankinis Aido laikrodis, jei pagalvoji, kad būtų gera pasklaidyti Daliaus knygų puslapius, jei įdomu išbandyti kabančių virvių tvirtumą, norėtum pirštais perbraukti scenoje stovinčio odinio fotelio paviršių, jei apakintas į publiką atsuktų prožektorių nesusierzini, o supranti, jog trumpam nebematyti ir yra tikslas, šiame jau ne tik į sielą, bet apskritai tikrumo pajautimo link vedančiame žaidime, ko gero, laimėjai.

Turbūt skambės šiek tiek beprotiškai, bet nūdienos virtualybės kontekste tokia materijos, daiktiškumo siuita suskamba ne kaip materialumo, o dvasiškumo manifestas, tampa vaiduokliškosios virtualybės išvirkščiąja puse.

Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

Daugiau nei fosilija

Ką dar „Molėje Svini“ reikėtų laikyti laimėjimu? Kalbant spektaklio terminologija, – neužsiaklinimą. Pastatymas gerąja prasme apgaulingas. Taip, padegimiškas, taip, humanistiškas, žinoma, laikomas tvirto literatūros pamato, tampantis savotišku reveransu aktoriams (reveransu, kuris, beje, galėtų transformuotis į aktoriaus renesansą), vis dėlto… Tada, kai, rodos, tuoj tuoj bus neriama į tą žadėtą gelmę, „Molė Svini“ trukteli šiandienos oro gurkšnį. O jei ne trukteli ir ne oro, tuomet išmeta inkarą, sukabinantį su šiuolaikybe. Ne-pa-bėg-sit!

Postdraminio teatro elementų nepamatyti neįmanoma. Vienu tokiu, kai Valstybinio Šiaulių dramos teatro Mažojoje salėje savo vietų ieškantys žiūrovai prasilenkia su scenoje jau esančia Monikos Mole, spektaklis ir prasideda. Ilgainiui žaidimas teatro konvencijomis tampa vis azartiškesnis. Kirsdamas ketvirtąją sieną – kažko paklausdamas, trumpam įtraukdamas į savo pasakojimą, Aidas vis paflirtuoja su publika, o per pertrauką, nė nežvilgtelėjęs į salėje likusius žmones, susišluoja žiedlapius. Lentynėlės su dialektika ir metafizika, mokslu ir širdimi, egoizmu ir noru padėti liejasi. Prisiminimai, esamasis laikas, vidinės mintys ir išoriniai veiksmai, realybė ir fantazijos maišosi. Įprastos scenos ribos trinasi, išsiplečia – jų akivaizdžiai nebepakanka psichozės apimtai Molei, siaučiančiai jau ir žiūrovų erdvėje.

Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

Netradicinė ir pati Frielo pjesė – parašyta dramaturgijai mažiau įprastu monologiniu principu. Trys balsai, trys savarankiškos, tik kartkartėmis vos susiliečiančios, o likusį laiką pro šalį viena kitai lekiančios tikrovės, neatveriančios jokios aiškios tiesos. Tiesą, kartais atrodo, praradome. Sukramčiusi ją šiandiena išspjovė tik nesibaigiančias versijas, kurias spektaklyje, kaip ir gyvenime, kiekvienas balsas pasisavina, perkuria, deformuoja. Tokia štai kartais išties totališkai karti ir liūdna postmodernybės beprotybės architektūra: be centrinės ašies, atraminės konstrukcijos, vienintelio tikro įėjimo.

Kartu koks pranašiškas tai vaizdinys pasaulio, kuriame migloje skendi išskydusios ribos, o solo partijos skamba garsiausiai: narcisistinėse savitransliacijose virtualioje erdvėje, psichiatrų ir terapeutų kabinetuose, namuose, kai gyvenama su, bet ne(susi)kalbama. Ir tik kartais, retais kartais dar susitinkama šokiui ar opšrų gelbėjimo operacijai.

Kad „Molė Svini“ nėra tik graži fosilija, įrodo ir Gyčio Padegimo režisūriniai pasirinkimai. Spektaklio santykiuose režisierius aukščiau visko neiškelia vien dramaturgijos ar aktorių, bet visus pastatymo dėmenis – scenografiją, muziką, kostiumus, šviesas – mato kaip lygiaverčius partnerius. Per mažai postdramiška? Man atrodo, pakankamai.

Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

Reikia eiti namo

Aktoriai. Kažką ir apie juos reikėtų. Ar veikiau apie žmones, buvusius ir esančius scenoje. Man labiau priimtinas antras apibrėžimas. Apie Moniką, Aidą ir Dalių. Apie žmones, kurie prieš juos sėdintiems žmonėms bandė atskleisti, kas yra jie patys ir žmogus apskritai. Lenkų teatro režisierius ir teoretikas Jerzy’is Grotowskis man šnabžda įrankių, įrenginių pavadinimus. Skalpelis. Tramplinas. Aš sutinku. Sceninis charakteris tėra šie daikteliai, kuriais prarėžęs, nuo kurių atsispyręs gali užvaldyti priešingas nei dedantis kaukes būsenas.

O jei ta apverkta, gal net palaidota tiesa vis dėlto egzistuoja? Man per Molės, Frenko ir Raiso filtrą persišvietė Monika, Aidas ir Dalius. Gal jie ir yra vienintelė įmanoma tiesa. Gražūs. Tikri. Gyvenimu ir teatru pasitikrinę. Jie jau turi ką papasakoti ir apie save, ir apie mus.

Ir apie namus. Visi trys „Molės Svini“ personažai vienaip ar kitaip išvietinti. Molė išplėšiama iš savo laimingo pasaulio. Daktaras Raisas namų netenka paliktas šeimos. Frenkas? Galbūt taip ir nesurado, kur norėtų pasilikti. Kol blaškaisi, namų neturi. Net jei adresas egzistuoja.

Sykiu visi trys aktoriai – Monika, Aidas, Dalius – eina namo: į save, į suvokimą apie savo amatą, santykį su personažu, publika, aplinkiniais, savimi pačiais. Žiūrovai irgi ne išimtis. Ši kelionė ir jos galutinis tikslas verti pasistengti. Namai svarbu. Matyt, svarbiausia. Todėl ir eiti reikia. Kaip eiliavo vienas klasikas: be atodairos lig pamišimo.

Scena iš spektaklio „Molė Svini“, režisierius Gytis Padegimas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2026). Nuotrauka iš VŠDT archyvo

Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

recenzijos
  • Voicekas šešėlyje

    Režisieriaus Mykolos Mishyno „Neužgimę herojai“ kviečia į teatrą – ir jis čia jaučiamas kiekvienoje scenoje. Tuo tikriausiai galima tiesiog mėgautis, neieškant neužgimusių herojų, kurių Georgo Büchnerio pjesėje tiesiog nėra.

  • Mūsų (ne)tobuli vaikai

    Viena yra iš arti matyti patyrusius profesionalus, visai kas kita – jaunus atlikėjus. Kitoks jaudulys, žymiai plikesnė emocija, nesuvaidinti patogūs ir nepatogūs momentai. Scenoje pirmiausiai skleidėsi pati jaunystė ir ją patyrusiųjų gaivališkumas.

  • Trylikos galia

    „Sesėse“ daug grožio, jautrumo ir tikro žmogiško artumo. Norėtųsi, kad su kiekvienu nauju rodymu šis artumas įgytų dar tvirtesnę choreografinę formą, o jaunosios šokėjos – daugiau sceninės laisvės.

  • Į sociologinį žemėlapį įspraustas popierinis miestas

    Tačiau kyla klausimas: ar kontekstualizavimas iš tiesų praturtina spektaklį „Pas mus šventė“, ar veikiau mėgina suteikti jam daugiau prasminio svorio, nei jis pats pajėgia sukurti?

  • Nėra namų be dūmų

    Šiek tiek žaismingu humoru apkaišytos realybės švelniai į vaikų pasaulį įpučia režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Namai namučiai“. <...> Tai jautrus ir atidus spektaklis vieniems mažiausių žiūrovų, kuris neapsiriboja vien pasakiška laime.

  • Būdravimo laikas

    Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.

  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.