Šią vasarą viešojoje erdvėje vėl pasirodė pluoštas tekstų apie vasarą lietuviškame kine – filmus, alsuojančius sezonišku vėju ir ramybe. Tačiau lietuviškas teatras tradiciškai išlieka glaudžiai susijęs su šaltuoju metų laiku: į teatrą einame šildytis. Panašiai kaip vaikai birželį palieka mokyklos suolus, taip ir teatras apleidžia tvankius pastatus, dingdamas iš akiračio iki pat rudens.
Vis dėlto pastaraisiais metais, gausėjant hibridinių teatro formų ir jaunųjų kūrėjų eksperimentų, scenos menų ribas sunku brėžti vien šaltuoju sezonu – teatras vis dažniau išbėga „palakstyti“ po vasariškas pievas ir miškus. Vasara tampa parankiu metu švęsti gyvenimą, tad ne vienas festivalis šį gaivališką laiką renkasi kaip pagrindinę savo platformą. Anksčiau kaip teatro kritikė nekantriai laukdavau sezono pabaigos, o dabar vis dažniau pagaunu save galvojančią, kad teatro sezonas nesibaigia kartu su paskutine premjera.
Birželio 13-ąją Vilniaus teatre „Lėlė“ žiūrėjau Šarūno Datenio spektaklį „Čipolinas (ne vaikams!)“, kuris priminė, kaip pasikeičia spektaklis, kai jį režisuoja žmogus, įprastai pats esantis scenoje, o ne už jos. Datenio režisūroje daug erdvės paliekama aktoriams, improvizacijai ir reakcijai į tai, kas vyksta. Gianni Rodari’o istorija čia savaip perkeliama į lietuvišką kontekstą: Čipolinas kovoja ne su princu Citronu, o su diktatoriumi Pomidoru, kurio propagandiniai plakatai iškabinti įvairiose teatro erdvėse. Dailininko Antano Dubros sukurti daržovių kostiumai ir minimalistinė scenografija kuria žaismingą, šiek tiek absurdišką diktatūros pasaulį, o aktoriaus Šarūno Gedvilo Čipolinas iš maištingo paauglio pamažu virsta drąsiai savo tiesą ginančiu jaunuoliu.
Vis dėlto kartais spektaklis primena vaikiško kūrinio perdarymą suaugusiesiems blogąja prasme. Kai kurios „ne vaikams“ skirtos užuominos, pavyzdžiui, pareigūno Agurko iš žiūrovo kišenės tariamai ištraukiamas maišelis su marihuana, atrodo įterptos labiau dėl žymos nei dėl spektaklio dramaturgijos.
Nepaisant to, „Čipolinas“ išlieka energingas ir žaismingas, o svarbiausia – žiūrovas nėra tik stebėtojas. Keliaudamas iš vienos teatro erdvės į kitą jis fiziškai įtraukiamas į veiksmą ir tampa savotiškos revoliucionierių minios dalimi. Rodari’o istorija apie maištą prieš diktatorių taip perkeliama ne tik į sceną, bet ir į žiūrovo patirtį.
Birželio 21-ąją teko apsilankyti Atėnų Epidauro teatro festivalyje, šiemet švenčiančiame dvidešimtąjį gimtadienį. Industrinėje erdvėje, savo atmosfera primenančioje Vilniaus „Dūmų fabriką“, buvo rodomas palestiniečių menininkų Amiro Sabros ir Ata Khatabo šiuolaikinio šokio spektaklis „Badke (remix)“. Jame palestiniečių tautinio šokio dabkės elementai susipina su cirko, kapueiros ir hiphopo judesiais, o per šokį kalbama apie laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Savo ritmu ir temperamentu spektaklis vietomis priminė balandį festivalyje „New Baltic Dance“ matytą graikų choreografo Christoso Papadopouloso „My Fierce Ignorant Step“.
Stebint „Badke (remix)“ buvo įdomu, kaip politinis ir istorinis kontekstas gali likti neįvardytas, tačiau fiziškai juntamas. Spektaklyje nepasakojama apie Palestiną tradicinėmis priemonėmis. Jame rodomi žmonės, kurie šoka drauge ar pavieniui, konkuruoja, juokiasi, pavargsta ir vėl pasiduoda bendram ritmui. Taip pamažu ryškėja mintis, kad kolektyvinę tapatybę kuria ne tik bendrystės džiaugsmas, bet ir joje atsiveriantys trūkiai.
Vis dėlto stipriausią įspūdį padarė spektaklio pradžia: visiškoje tyloje ir tamsoje iš tolumos pasigirsta pavieniai garsai, pamažu išaugantys į vientisą šokėjų dainavimą-skandavimą. Nuščiuvusioje tūkstantinėje salėje šis garsas tapo emociškai paveikiausia spektaklio akimirka.
Nyderlandų žonglierių trupė „Tall Tales Company“ liepos 10-ąją Alytaus miesto teatro fojė parodė „Droplines“ (spektaklis pristatytas vykdant „Menų spaustuvės“ sklaidos projektą) – spektaklį apie klaidą, žongliruojant neišvengiamą ir kartu kritinę. Menininkai nesugautą kamuoliuką vadina dropline ir iš to sukuria žaismingą „antižongliravimo“ principą, kai kamuoliukai dažniau krinta nei kyla. Tačiau pamažu krinta ne tik jie – plyšta kostiumai, lūžta dekoracijos, o cirko preciziką keičia vis labiau griūvantis pasaulis. Žongliravimo klaida virsta universalia nesėkmės metafora.
Rugpjūčio 7-ąją Kauno Kalniečių parke antrą kartą stebėjau Marko ir Marijos Libermanų spektaklį „Play(ces)“ (Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“). Vaikų žaidimų aikštelėje vykstantis įvietintas pasirodymas trumpam „Stop“ juosta atriboja vaikams priklausančią erdvę, į kurią įžengti leidžiama ne tik atlikėjui, bet ir suaugusių žiūrovų „vidiniams vaikams“. Naudodamasis mikrofonu ir aikštelėje paslėptais instrumentais atlikėjas kuria nostalgišką vaikystės garsovaizdį. Nors spektaklis skirtas visai šeimai, jo pasakojimas stipriau kalba su suaugusiaisiais – tais, kurie palydi vaikus į aikšteles, bet patys lieka ant suoliuko. „Play(ces)“ primena, kad drąsa pabūti naiviam neturi amžiaus ribos.
Tą pačią dieną Kaišiadoryse lankiausi kitame „ConTempo“ renginyje – prancūzų žonglierių trupės „Collectif Protocole“ spektaklyje „One Shot #“. Kaip ir būdinga prancūzų šiuolaikinio cirko mokyklai, darbas pasižymėjo technine meistryste, tačiau įvietinto spektaklio-ekskursijos formatas man pasirodė kiek paviršutiniškas – pritrūko didesnės sąveikos su nepažįstamo miesto specifika. Įsiminė scena tinklinio aikštelėje, kai menininkai interpretavo žaidimą naudodami kėglius, – jie čia veikia kaip kūno tęsinys. Kitoje scenoje kėgliai skriejo link daugiabučio langų, pro kuriuos žvelgė vietinė gyventoja. Tai atrodė kaip bandymas užmegzti ryšį jiems suprantama kalba, tačiau kartu išryškėjo pagrindinis spektaklio keblumas: siūlomas tik vienpusis komunikacijos būdas. Jei bendruomenė jo nepriima, ryšys lieka tik intencija – aliuzija į spektaklio pavadinimą, tą vienintelį šansą (one shot).
Galiausiai rugpjūčio 14–15 dienomis viešėjau Rygoje, šiuolaikinio cirko festivalyje „ReRiga“. Šiemet programa buvo itin gausi, mat festivalis įtraukė dalį savo pasirodymų į Rygos miesto gimtadienio šventę. Rygos cirke pristatytas „Life, Circus And Everything Else“ – tai JAV gimusio menininko Danielio Gulko komiškas monospektaklis-paskaita. Pasitelkęs juodą lentą ir kėdes, menininkas iš kostiumuoto profesoriaus transformuojasi į triušį, laukinį gyvūną ar kūdikį. Jo pasakojimas – tai asmeninė autobiografija, meistriškai įpinta į globalią cirko istoriją. Pasakojimą pertraukia jaunystės triukų demonstravimas ir aktoriniai etiudai. Šiame spektaklyje universali istorija susilieja su subjektyvia patirtimi, atverdama netikėtas perspektyvas ir suteikdama pasakojimui ypatingą emocinį svorį. Po spektaklio išėjus į gyvybės kupiną vasaros nakties orą lieka įkvėpimo ir pakylėjimo jausmas. Tikiuosi, ši vasariška refleksija, asmeninė mano vasaros istorija, įpinta į scenos meno įvykių kalendorių, sukels panašų jausmą skaitytojams.
Iš Velso atkeliavusios trupės „NoFit State Circus“ pasirodymas „Bamboo“, rodytas kitoje Dauguvos pusėje, Pergalės parke, iš pirmo žvilgsnio priminė 2021 m. festivalyje „Helium“ matytą prancūzų trupės „Collectif Sous le Manteau“ darbą „Monstro“. Tik šįkart atlikėjai ne kopė į kiniškus stulpus, bet statė bokštus, sukonstruotus iš įvairiai surištų bambukų, ant kurių atliko kiniško stulpo bei porinės akrobatikos triukus. Įspūdingų fizinių momentų netrūko, tačiau septynių atlikėjų scenoje pasirodė per daug. Kol keli menininkai atlikdavo sudėtingą triuką, kitas už jų kurdavo ne mažiau įdomų veiksmą. Taip spektaklis pats suskaldė žiūrovo dėmesį ir galiausiai dėl dramaturginių įvykių gausos pradėjo jį prarasti. „Bamboo“ priminė, kad šiuolaikiniame cirke neužtenka turėti daug įspūdingų dalykų – kartais svarbiausia žinoti, ko tuo metu nerodyti.
Tame pačiame parke vyko belgų trupės „Sitting Duck“ fizinio teatro spektaklis su šiuolaikinio cirko prieskoniais „Chiringuito Paradise“, pasakojantis apie nesėkmingą pajūrio baro atidarymo vakarą. Prieš kelerius metus festivalyje „FiraTàrrega“ mačiau kitą šios trupės spektaklį „La Dyane“, todėl didelių lūkesčių neturėjau. Vis dėlto komiškas barmenų duetas, manipuliuojantis padėklais, taurėmis, buteliais, vazonais ir viskuo, kas tik pasitaiko po ranka, nustebino išradingumu.
Pati baro atidarymo nesėkmės idėja šiuolaikiniame cirke nėra nauja – kultūrines tradicijas atspindinčių kavinių ir restoranų motyvų jame netrūksta. „Chiringuito Paradise“ išsiskiria tuo, kaip toli ši nesėkmė nuvedama. Fejerverkų nepavyksta uždegti, tačiau vėliau jie pradeda šaudyti baro viduje, nukrinta iškaba, o į antrą aukštą vedančios kopėčios lūžta net keliose vietose. Kiekviena nesėkmė tampa dar didesnės nesėkmės pradžia, o iš to gimsta paprastas, bet paveikus komizmas.
Šią vasarą teatras man susisiejo ne tiek su konkrečiu metų laiku, kiek su kitokiu žiūrėjimo būdu. Jį „sutikau“ industrinėse erdvėse, parkuose, vaikų žaidimų aikštelėje, prie upės ir kitame mieste, o kartais pats spektaklis vertė judėti iš vienos vietos į kitą. Mačiau tokių kūrinių, kurie veikė būtent todėl, kad išėjo iš įprastos teatro erdvės, ir tokių, kuriems nauja aplinka buvo tik fonas.
Galbūt todėl vasarą teatrą vis labiau norisi matuoti ne sezono kalendoriumi, o patirtimis. Nuo Atėnų iki Alytaus, nuo Kauno iki Rygos šios vasaros maršrutai priminė, kad teatras nebūtinai prasideda tada, kai užsidaro durys į salę. Kartais jis prasideda tada, kai tos durys apskritai išnyksta.
