Ar įmanoma pamatyti garsą? O išgirsti kvapą, prisiliesti prie tylos ir savo vaizduotėje susikurti visą pasaulį? Rugsėjo 13 d., 15 val., Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje įvyks „Stalo teatro“ spektaklio „Kosmoso medis“ premjera. Tai jautrus sensorinis kvapų ir garsų spektaklis, pritaikytas ir regėjimo negalią turintiems žiūrovams.
„Kosmoso medis“ – tai pasaka apie pyktį. Apie jausmą, kuris visiems pažįstamas, tačiau kartais užauga toks didelis, kad ima valdyti mūsų mintis, žodžius ir veiksmus. Spektaklis klausia: ar pyktis gali keistis? Ar galime išmokti išgirsti vieni kitus ir pasirinkti artumą, o ne atskirtį?
Čia nėra įprastos scenos, kurią žiūrovai stebėtų iš šalies. Visi žiūrovai sėdi užrištomis akimis, todėl spektaklis vyksta jų vaizduotėje. Kvapai, balsai, tyla ir iš kasdienių buities daiktų išgaunami garsai kuria ypatingą garsinę visatą. Užmerktomis akimis galima išgirsti daugiau – savo mintis, kito žmogaus balsą, daiktų skambesį ir emocijų aidą.
„Šiais laikais kasdien susiduriame su milžinišku vaizdinės informacijos kiekiu. Stebime vaizdus, gražiausius peizažus, įvairiausius reginius. O šiame spektaklyje vaizdus kuria mūsų pačių vaizduotė. Manau, tai naudinga ne tik vaikams, bet ir tėvams – sustoti, įsiklausyti ir išgirsti daugiau“, – sako spektaklio režisierė Saulė Degutytė.
Kai garsas tampa pagrindiniu pasakotoju
„Kosmoso medžio“ istoriją pagal Saulės Degutytės pasaką „Kvepiantis medis“ sukūrė dramaturgė Audra Baranauskaitė. Spektaklio tekstas supintas iš lietuvių liaudies išminties ir patarlių, o jo pasakojimas kviečia kalbėti apie pyktį ne moralizuojant, bet jautriai ir atpažįstamai.
Svarbią vietą spektaklyje užima garsas. Garso dizainą kūrė muzikantas Jovaras Šiekštelė, kuriam šiame procese teko ieškoti ne tik skambesio, bet ir būdo pasakoti istoriją vien garsais. Jo kuriama garsinė aplinka padeda žiūrovams įsivaizduoti tai, ko jie nemato. Įprasti daiktai spektaklyje įgyja naują paskirtį, jų skambesys tampa veiksmo, nuotaikos ir emocijos dalimi.
„Garsas gali sujaudinti iki ašarų, nes klausydamas jo įsivaizduoji vaizdinius ir pats kuri siužetą savo galvoje“, – sako S. Degutytė.
Apie pyktį – atvirai ir be baimės
Kūrybinės komandos nariai, kalbėdami apie spektaklį, atvirai dalijasi ir savo santykiu su pykčiu.
„Anksčiau pykdavau, jei pasaulis nesielgdavo taip, kaip man norisi. Mane siutindavo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip aš sugalvojau. O dabar jau nebeprisimenu, kada pykau. Man atrodo, kad pyktis iš manęs išgaravo tarsi kokia substancija. Gyventi pasidarė daug paprasčiau ir lengviau“, – sako dramaturgė A. Baranauskaitė.
Aktorius Saulius Čėpla pripažįsta, kad pats dažniau ne tiek pyksta, kiek greitai susinervina: „Bandau dirbti pats su savimi, kad nebūčiau „degtukas“. Sunku, bet manau, verta neprarasti kultūros, etiketo ir savitvardos.“
Garso dizaineris J. Šiekštelė sako, kad pyktis jo gyvenime taip pat nėra svetimas, tačiau pastebi, jog pykti – beprasmiška. „Garą“ jis išleidžia būdamas gamtoje, žvejodamas, sportuodamas arba kalbėdamasis su artimais žmonėmis.
Dailininkė Eglė Degutis pyktį stengiasi įvardyti ir išreikšti: „Kai pykstu, bandau adresatui pasakyti žodžiais, kodėl ant jo pykstu ir kas mane erzina. O patį pyktį paleidžiu per sportą, vaikščiodama arba jį išpiešdama.“
„Garso dailininkais“ tampa ir žiūrovai
Pasak spektaklio dailininkės E. Degutis, kuriant „Kosmoso medį“ buvo įdomu patirti pasaulį beveik vien klausa. „Kai matai garso šaltinį, regėjimas ir garsas veikia kartu, o kai jo nematai – garsą suvoki visai kitaip. Kuriant šį spektaklį man buvo labai įdomu pabūti užsimerkusia „garso dailininke“, – teigia ji.
Spektaklio forma leidžia žiūrovams atsitraukti nuo įprasto stebėjimo ir tapti aktyviais patirties kūrėjais. Užsimerkus dėmesys krypsta į kitus pojūčius: garsų kryptį, atstumą, trukmę, tembrą, tylą, kvapus ir savo paties reakcijas. Kiekvienas žiūrovas gali susikurti savąjį spektaklio vaizdą – tokį, kokio niekas kitas nemato.
Regėjimo negalią turintiems žiūrovams ši forma suteikia galimybę patirti spektaklį be papildomo prisitaikymo prie įprastos vizualiosios scenos. Čia jų klausymasis, vaizduotė ir asmeninė patirtis tampa spektaklio ašimi.
Maža dalelė beribėje visatoje
Spektaklio pavadinime slypintis kosmosas – tai ne tik tolima, nepasiekiama erdvė. Tai ir mūsų vidinis pasaulis, mūsų ryšiai su kitais žmonėmis bei kiekvieno veiksmo paliekamas pėdsakas. Spektaklyje kalbama apie tai, kad net mažiausias žodis ar poelgis gali paveikti aplinkinius – tarsi drugelio efektas ar bitės sparnelio plazdėjimas.
Kūrybinė komanda taip pat svarsto ir apie gyvybę už Žemės ribų. „Tikiu, kad visatoje esame ne vieni. Kol kas nelabai sekasi susitikti su kitomis gyvybės formomis, bet manau, kad jų yra visokių – nuo mikroorganizmų iki neįsivaizduojamo dydžio sutvėrimų“, – sako J. Šiekštelė.
S. Degutytė nežemiška gyvybe taip pat neabejoja: „Manau, gyvybė gali būti technologiškai pažangesnė už mus ir galbūt seniai kažkur skraido tarp mūsų, tik mes jos nematome. Galbūt ji ne tik skraido, bet ir pradangina žirkles, kai jų labai reikia, o po to padeda į vietą.“
„Kosmoso medis“ – tai 45 minučių kelionė į savo vidų ir į kitą žmogų. Tai kvietimas sustoti, įsiklausyti, pajusti ir kartu atrasti galimybę keistis bei augti – ieškant ne skirtumų, o panašumų, ne kovos, o tarpusavio ryšio.
Premjera: rugsėjo 13 d. 15 val.
Vieta: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Muzeoteka)
Trukmė: 45 min.
Skirta: vaikams nuo 7 metų ir tėvams
Kūrybinė komanda:
Režisierė – Saulė Degutytė
Dramaturgė – Audra Baranauskaitė
Dailininkė – Eglė Degutis
Garso dizainas – Jovaras Šiekštelė
Aktoriai – Saulius Čėpla ir Saulė Degutytė
Techninis vadovas – Rimas Molis
Spektaklio sukūrimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
„Stalo teatro“ informacija
