Rugpjūčio 10–12 dienomis Visagine susitiko lėlininkai iš visos Lietuvos. Jau penktąjį kartą surengta stovykla spėjo tapti gražia vasaros tradicija. Kasmet susirinkę dalyviai nagrinėja vis kitą temą, o šiemet tyrinėjo erdvę – ne tik kaip fizinę vietą, bet ir kaip būdą mąstyti, kurti, judėti ir žvelgti į pasaulį. Pasirinkta susitikimo vieta – Visaginas – miestas, kuris savotiškai įstrigęs laike ir savo tapatybės permąstymuose, jau pats savaime kartais primena mokslinės fantastikos filmą. Todėl jis tapo puikia terpe tyrinėti erdvę ir kurti scenarijus, kokia ji galėtų būti po 5000 metų.
Į Visaginą susirinkę aktoriai, režisieriai, dailininkai, butaforai ir kiti su lėlių teatro pasauliu susiję kūrėjai, vedini moderatoriaus Audriaus Karečkos, tris dienas klausėsi, diskutavo, konstravo ir kūrė hipotetinius ateities vaizdinius. Kaip ir kasmet, stovykla tapo profesine švente, kurioje senos ir ką tik įgytos naujos žinios greitai virto praktika, o praktika – bendru nuotykiu.
Stovyklos paskaitų ciklą pradėjo Vladas Suncovas, kuris dalyvius pakvietė į paskaitą „Mechanika mene“. Šio menininko kūryboje susitinka architektūra, dizainas, technologijos ir menas, o erdvė čia nėra statiška: ji gali susiskleisti ir išsiskleisti, pasislinkti ir transformuotis. Suncovas pristatė savo kūrybinę praktiką ir konstrukcijas, gebančias keisti formą, taip pat pademonstravo fizinius modelius ir jų „atgaivinimo“ (panaudojimo) galimybes, pasitelkiant mechaninius principus. Mechanika čia nėra vien techninis aspektas – ji tampa vienu iš būdų suteikti objektui prasmę.
Visai kitą erdvės aspektą atvėrė režisierė, „Pojūčių teatro“ įkūrėja Karolina Žernytė paskaitoje „Pojūčiai ir neuroįvairūs žiūrovai“, kurioje dalijosi patirtimi, įgyta dirbant su individualių poreikių turinčiais vaikais. Jos praktika ir kuriami spektakliai sunkiai telpa į vieno žanro stalčių – jie gali būti vadinami sensoriniais, interaktyviais, įtraukiančiais ar imersiniais. Žernytės kūrybinė praktika atskleidžia, kad svarbiausia čia yra ne terminologija, kaip tokį scenos meną vadinti. Daug svarbiau, kaip teatras gali būti pritaikytas skirtingiems žmonėms ir kaip kūrėjas gali išgirsti žiūrovą, kurio patirtis nėra tokia pati kaip daugumos kitų, bei kaip kūrėjas gali padėti patirti spektaklį. Paskaitoje nuskambėjo mintis, kad norint įtraukti neuroįvairius žiūrovus į kultūrinius procesus, kartais užtenka tiesiog geranoriškumo ir šiek tiek žinių. Džiugu, kad nors ir labai pamažu, tačiau šios praktikos pradedamos taikyti ir Lietuvos kultūros erdvėje.
Menininkas, tyrėjas Julijonas Urbonas pristatė paskaitą „Iš galerijų į orbitas“; šiuolaikinio meno pasaulyje gerai žinomas kūrėjas tapo tikru atradimu lėlininkų bendruomenei. Urbono tyrimai laviruoja tarp meno, mokslo ir spekuliatyvios vaizduotės: nuo galerijų, sodų – tiesiai į kosmosą. Prieš penkerius metus įsteigęs Lietuvos erdvės agentūrą, Urbonas mokslinę fantastiką naudoja ne tik kaip žanrą, bet ir kaip mąstymo metodą – būdą kurti alternatyvius scenarijus, tikrinti ateities galimybes ir kelti klausimus, kurie šiandien gali atrodyti šiek tiek absurdiški, tačiau neabejotinai užkabina atvirą ir skaudantį nervą. Žaidybiški ir savo prigimtimi itin „lėliški“ projektai rezonavo su dalyvių patirtimis ir leido atrasti bendrų sąlyčio taškų tarp lėlininkystės, kosmoso ir erdvės, kurioje kuriama.
Šios stovyklos metu, dėl pasirinktos vietos ir stovyklos temos, dalyviai turėjo itin palankią progą susipažinti ir su pačiu miestu. Visaginas daugeliui lietuvių yra nepažinta ir dažnai neatrasta vieta, apgaubta paslaptinga atominio miesto aura. Tikriausiai tai yra nieko keisto, nes šis miestas atsirado „tarsi iš niekur“ dėl vienintelio tikslo – aptarnauti Ignalinos atominę elektrinę. Tačiau tai suformavo itin unikalų šio miesto vaizdą: nuo architektūros iki daugiasluoksnio sociokultūrinio audinio. Nepaisant to, kad dažnai šis miestas siejamas su faktu, kad „ten visi kalba rusiškai“ ir dėl to devalvuojamas, kartu Visaginas yra itin daugiakultūris – juk jauni, tuo metu pažangūs specialistai čia suvažiavo iš visos tuometinės tarybų sąjungos, kuri buvo jėga užėmusi daugybę tautų ir nedidelių tautelių, išsibarsčiusių po visą Euraziją. Tačiau kas yra šis miestas dabar, uždarius elektrinę? Jo naujakurystės maksimalizmas seniai išgaravęs, o kas laukia ateityje?
Stovyklos organizatoriai atrado ir vietinį vedlį po šį miestą bei jo dabartį – tai menininkas Aleksejus Urazovas, kuris yra gerai žinomas savo edukacine ir visuomenine veikla. Būtent jo pastangomis buvo įkurta Visagino menų rezidencija „Taškas“, vienijanti kūrybišką Visagino jaunimą įvairioms veikloms, kurios skatina juos išlaisvinti savo kūrybinį pradą. Urazovas ekskursijos metu užsiminė, kad įkūrė šį centrą todėl, kad pats augdamas Visagine galėjo tik pasvajoti apie tokią vietą. Ekskursija atskleidė iš pirmo žvilgsnio nematomą Visagino pusę: su miesto džiaugsmais ir skauduliais, kurie susiję ir su konkrečiais miesto objektais – tai įkvėpė stovyklos praktiniams užsiėmimams.
Paskaitų cikle itin svarbiu akcentu tapo Jūratės Trimakaitės pranešimas apie peizažo teatrą, nes šis pristatymas tapo atspirties tašku praktinėms stovykloms dirbtuvėms „Visaginas po 5000 metų“. Režisierė Trimakaitė kartu su Vilniaus teatro „Lėlė“ butaforėmis Virginija Pajarskiene ir Gintare Vaivadaite-Valaišiene pakvietė stovyklos dalyvius įsivaizduoti, kaip Visaginas galėtų atrodyti po 5000 metų: kas liktų, o kas pasikeistų? Dalyviai, pasidaliję į penkias grupes, turėjo kiek mažiau nei dvi dienas parengti nedidelius etiudus, kuriuos išvydo ir Visagino gyventojai.
Nors tai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip gana rimtas uždavinys, tačiau lėlininkams tie 5000 metų buvo tiesiog patogi proga išlaisvinti vaizduotę. Kūrybinio proceso metu buvo kuriamas Visagino ateities pasaulis, kuriame galėjo atsirasti naujos gyvybės formos, netikėti objektai ir visiškai nauji dalykai, kurių šiandien dar nėra mūsų žodyne. Etiuduose vietą rado ir dalykai, amžini kaip ir pats laikas arba Visagino ežeras. Penkis skirtingus etiudus sujungė aktorių Elizos Bondarenko ir Kotrynos Chruškovos vedama ekskursija po įsivaizduojamą Visaginą 7026-aisiais. Penkios stotelės Visagino centre su penkiais skirtingais etiudais, kurių sumanytojai improvizavo ateities temomis ir integravo konkrečią vietą, pasitelkdami peizažo teatro dėsnius, – tad ir pati erdvė tapo ne mažiau svarbiu veikėju.
Per tris dienas Lietuvos lėlininkų stovykla erdvę išpreparavo įvairiausiais masteliais: nuo mechaninio modelio iki žmogaus pojūčių, nuo teatro salės iki miesto, nuo šiandienos iki ateities po 5000 metų, nuo Žemės iki kosmoso tolybių. Ir galų gale paaiškėjo, kad erdvė nėra tik vieta, kurioje kažkas vyksta. Erdvė – tai, ką mes joje sugebame įsivaizduoti.
O lėlininkai, regis, gali įsivaizduoti gana daug. Smagu ir tai, kad stovykla suteikia ne tik erdvę skleistis fantazijai, bet ir kaskart pasirūpina specialia teorinių paskaitų programa, kuri leidžia kūrėjams dar stipriau įsigilinti į stovyklos temą.
Ar po trijų stovyklos dienų Visaginas tapo mažiau paslaptingas? Tikrai ne. Tačiau jis tapo artimesnis.
---
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
