<...>
Ne taip seniai iš LRT radijo paskambino kultūros laidų redaktorė Jolanta Kryževičienė ir paprašė pasikalbėti apie Rūtą Staliliūnaitę. Sutikau. O ruošdamasi pokalbiui vis galvojau, kokį rakursą pasirinkti, apie kurią šiandieninę aktorę taip galėtume pakalbėti, kurią šiandien dar galėtume pavadinti primadona ar savo meto kultine persona. Truputį ankstesnėse kartose skaičiuodami nuo Rūtos gal dar atrastume keletą (pavyzdžiui, Gražina Balandytė, Jūratė Onaitytė, Dalia Storyk, Nelė Savičenko, vėliau – man prieš akis iškyla Rasa Samuolytė), bet dabar tokių kandidačių nematau. Nors kiekviename teatre yra gerai vaidinančių, publikos mėgstamų aktorių, bet kultinių, savo epochos teatro „žvaigždžių“ nebematyti. Kodėl, paklausite? Gal aš klystu, bet priežasčių yra ne viena. Senka repertuariniai teatrai, aktoriais keičiamasi, jie, kaip ir režisieriai, migruoja per teatrus ir retas aktorius už savo pečių jaučia stabilaus, patikimo teatro sieną. Žiūrovai nebežino, kuris aktorius kuriam teatrui priklauso. Nebėra ir režisierių, kurie labiausiai rūpinasi aktoriumi, nes būtent per aktorių nori savo sumanymą išreikšti. Mūsų laikais (XX a. antroji pusė?) visi žymiausi aktoriai ir aktorės iškilo ant režisierių pečių; ir čia galėtume vardyti: Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Povilas Gaidys, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir daugybė jų išugdytų aktorių.
Praėjo labai daug laiko nuo tos dienos, kai paskutinį kartą matėmės su Rūta. Per tuos metus pasaulis ir aplinka, kurioje gyvename, labai pasikeitė: esame prislėgti nežinios, nerimo, vis artyn sėlinančių gamtos katastrofų ir karo.
Su Rūta buvome vienos kartos, ir abiem teko išgyventi kintančio, bręstančio ir klestinčio Lietuvos teatro laiką, kartais Atšilimo metais nugriebiant kokį gastroliuojančių Vakarų teatrų (italų, prancūzų ar vokiečių) šedevrą. Charakteringa, kad Lietuvos teatro triumfas atėjus naujai režisierių kartai apėmė visą Lietuvą, reiškėsi visuose stambesniuose miestuose ir truko ilgai, kone pusamžį. Kalbėti apie aktoriaus likimą – vadinasi, kalbėti apie jo meto teatrinę kultūrą, apie teatrą, kuriame dirbo, apie režisierius, kurių spektakliuose jam teko vaidinti. Įžengusi į Kauno dramos teatro sceną, Rūta pateko į psichologinį realistinį teatrą išpažįstančio ir išmanančio režisieriaus Henriko Vancevičiaus rankas. Su aktoriais jis dirbo įdėmiai, kantriai ir Rūta įgavo tvirtesnį profesinį pamatą suvaidinusi Kleopatrą Shakespeare’o „Antonijuje ir Kleopatroje“. Kleopatros tragedijos, nors duomenis turėjo, dar negalėjo aprėpti ir pati tuo vaidmeniu nebuvo patenkinta. Kas kita Jurga poetiškame režisieriaus Stasio Motiejūno „Baltaragio malūne“ – joje atrado daug sau artimo jaunatviško gyvenimo džiaugsmo, meilės, vilties.
Kokio tipo aktorė ji buvo? Liauna, trapi, perdėm jautri, kartais net sentimentali; proporcingai sudėta, lengva, grakšti šiaudų spalvos blondinė su gražiais dantukais ir žavinga, kerinčia šypsena. Bet po tais dailiais bruožais atrastume ir nemažą dozę išminties bei racionalumo. Buvo tvirta. Kai jos mama paliego, atsivežė ją į savo mažą dviejų kambarių butelį ir labai ja rūpinosi, nors ir pačią kamavo tokiems jautriems kaip jos organizmams būdingos skrandžio, žarnyno ligos. Visa tai derino su didžiuliais vaidmenimis ir atsakomybe.
Iki paskutinės dienos pati tvarkė savo reikalus, viskas buvo apsvarstyta, suderinta – kur palikti archyvą, kaip šarvoti, kur laidoti. Aišku, laidoti Pašušvy, greta mamos, gimtojoj tėvų žemėj. Apie Pašušvį, kuriame dažnai buvodavo, visuomet pasakojo jautriai, su meile.
Rūtai teko vaidinti pas skirtingo braižo režisierius, kaip antai Henriką Vancevičių, Stasį Motiejūną, Gintautą Žilį, Joną Jurašą, Eimuntą Nekrošių, Gytį Padegimą ar Joną Vaitkų. Ir tai gal ne visus dar išvardijau. Su kiekvienu iš jų dirbdama, ypač su tais didžiaisiais, lyg išeidavo dar vieną mokyklą. Mokėjo klausyti, girdėti, prisitaikyti ir nepasakysi, kurio spektakliuose buvo geresnė.
Ji vaidino įvairaus žanro, įvairios kokybės ir dydžio vaidmenis, visus juos kruopščiai apgalvodama ir lipdydama. Vaidmens piešinys visuomet buvo tikslus, švarus, suprantamas. Pakanka paminėti ir palyginti keletą iš jų, kad suprastum, koks platus buvo aktorės diapazonas. Pavyzdžiui, jau minėta Jurga, itin dramatiška Sara „Ivanove“, Marutė (lyg vaidintų save pačią mirusią) „Grasos namuose“, švarus ir teisingas Karalius Motiejukas, tragiška ir trapi Barbora Radvilaitė, tarsi šokanti visą vaidmenį Merė Popins, kukli Lenino gyvenimo draugė Krupskaja „Mėlynuose žirguose…“, Misis Gibs, jautrioji „Mūsų miestelio“ siela, ar begėdė padraika Ūbienė „Karaliuje Ūbe“. Išnagrinėjęs šiuos vaidmenis, jau ir aktorės portretą turi. Gerai, kai režisierius su kitais bendradarbiais tau padeda logiškai pagrįsdamas personažo poelgius ir sukurdamas aplink jį ypatingą atmosferą, rūpindamasis spektaklio stiliumi, visais raiškos būdais. Šiandien, man regis, režisierius linkęs daryti savo spektaklį ir mažiausiai jam rūpi aktoriaus ugdymo, tobulinimo klausimai.
Kaip asmenybė ji buvo vientisa – laikėsi savo moralės principų, kurie daugmaž sutapo su Dešimt Dievo įsakymų; labai pareiginga, mandagi, dėmesinga, jautri. Jos kultas (Kaune ir visoj Lietuvoj) – suprantamas: primadona klestinčiame teatre! Publikos adoracija, spauda ir besaikės kritikų pagyros ją truputį pagadino. Mano galvoje dar gyva viena tokia istorija: Rūta atvyko į Vilnių, mudvi nukakome į „Litexpo“ rūmus, apžiūrėjome gyvai komentuodamos skirtingų galerijų eksponuojamus darbus, pavargome, ir Rūta pasiūlė važiuoti į centrą papietauti restorane ir ten ramiai pasišnekėti. Taip ir padarėme. Aptarėme teatrų būklę, sėkmes ir nesėkmes, savo kasdienybę, o išeinant ji man padovanojo savo įrašytą naujai išleistą kasetę su Salomėjos Nėries poezija. „Kai turėsi laiko, paklausyk…“ – labai kukliai, be jokio komentaro Rūta įteikė savo darbą. Grįžusi namo tą patį vakarą kasetę perklausiau, paskambinau jai ir atvirai pasakiau, kad, skaitydama „nuo savęs“, su „reikšmingom“ pauzėm, atodūsiais, kažkaip labai jau „privačiai“, ji Nėries poeziją sumenkina. Po to apsikeitėm laiškais. Viename iš jų paminėjau jos Barborą kontekste „vaidini, bet nesi Barbora“ ir gavau atsakymą, kuriame buvo jos sakinys: „Aš – nesu Barbora?!“, ir po to laiško mūsų santykiai kažkaip savaime nutrūko… Atsisveikinau laidojant.
<...>
