Mažas, senas televizorius, kabantis aukštai scenos kairėje, rodo nespalvotus baleto „Gulbių ežeras“ įrašus: senesnes ir naujesnes versijas. Tai vizualus ženklas, susijęs ne tik su sovietiniu okupaciniu režimu, bet ir su šiandienos geopolitine padėtimi. Šis televizorius – latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Juodoji gulbė“ („Melnais gulbis“) scenografijos dalis, bet kaip metonimija (dalis vietoj visumos) jis tinka apibendrinti šiemet lapkričio 7–10 d. vykusiai Latvijos teatro vitrinai, pristačiusiai svarbiausius sezono spektaklius. Didžioji dalis iš dvylikos programos kūrinių paliečia dabartinį Rusijos karą prieš Ukrainą ar istorinę sovietmečio traumą. Dauguma jų rodyti tuo pačiu metu, tad festivalio svečiai turėjo rinktis.
Šiame tekste apžvelgiami keturi šiųmetės Latvijos teatro vitrinos spektakliai, sukurti pagrindiniuose Rygos teatruose. Tarp jų dvi romanų adaptacijos ir du kameriniai kūriniai, vienas jų – muzikinis monospektaklis. Du iš keturių kūrinių pasižymi teatro ir kino jungtimi, kamerų ir ekranų pasitelkimu, kituose dviejuose vaizdo technologijų atsisakyta. Tad formos atžvilgiu tai skirtingi spektakliai, tačiau visiems, be jau minėtų trauminių dabarties laiko ir istorinės praeities atspindžių, svarbi menininko ir meno misijos tema grėsmingų politinių tendencijų metu.
Diktatūros režimo sužlugdytas rašytojas – viena iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ linijų. Rygos dailės teatre šį kūrinį pastatė savo veiklą prieš kelerius metus užbaigusio žinomo Estijos teatro „NO99“ įkūrėjai Tiitas Ojasoo ir Ene-Liis Semper. Lietuvos teatro kontekste „Meistras ir Margarita“ susijęs su ilgamečiu Oskaro Koršunovo spektakliu (2000) – tai vienas tų legendinių, paslapties ir žaismės kupinų scenos meno kūrinių, kurie gerbėjų būdavo žiūrimi ne po vieną ir ne po kelis kartus. Šiuos spektaklius skiria daugiau nei dvidešimt metų ir stilistiškai jie visai kitokie, tačiau galima būtų lyginti jų adaptacijas, nes abiejuose akcentuojamos panašios romano dalys, tik estų kūrėjai perkelia jo veiksmą į šiandieną: veikėjus supa šiuolaikinės erdvės, Margarita vilki ne praeito amžiaus suknelę, o sportinį švarkelį; šėtono Volando svitos išvaizda atliepia pogrindinių naktinių klubų kultūrą.
Rygos dailės teatro „Meistras ir Margarita“ („Meistars un Margarita“) paremtas technologijomis: didžioji dalis veiksmo filmuojama ir projektuojama ekrane, nepaisant to, aktoriai vaidina teatrališkai išraiškingai. Kūrinio ritmas dinamiškas, jam būdingos aukštos emocinės natos – ar tai būtų Prokuratoriaus ir Ješua, ar Ivano Benamio ir Meistro, ar Meistro ir Margaritos scenos. Taip pat čia svarbi „pilkoji masė“ – miesto žmonės: spektaklis prasideda ir baigiasi per sceną žingsniuojant pilkai vilkintiems miestiečiams. Vėliau šaržuotai parodomas jų godumas, susirūpinimas materialiais turtais, netikėjimas Dievu ir, žinoma, velniu.
Spektaklis pasižymi stipriais aktorių vaidmenimis. Ievos Segliņos Margarita visai kitokia nei mūsų Aldonos Bendoriūtės ir Airidos Gintautaitės sukurta veikėja, kurios švelnumas, manieros būdingos praeities laikams. Latvių spektaklio Margarita – tokia pat išdidi, bet šiuolaikinė moteris. Jos nusivylimas pasireiškia šiurkščiai, pagal klubinį ritmą blaškantis su vyno buteliu rankoje. Ji taip pat dievina Meistro kūrinį – kertiniame monologe aktorė pasakoja jo parašytos knygos įvykius.
Kitaip nei Koršunovo spektaklyje, kuriame Poncijus Pilotas nebuvo ryškus, latvių versijoje išsiskiria aktoriaus Artūro Skrastiņio sukurtas prokuratorius. Vilkėdamas raudonų ir baltų spalvų sportiniu kostiumu bei mantija, jis apibendrintai atstovauja valstybės galiai, tačiau išgyvena vidinę kovą. Sutapatinant jo nukryžiuoti nuteistą Ješua Ha-Nocri ir cenzorių sužlugdytą Meistrą, juos vaidina aktorius Mārtiņis Meieras.
Spektaklyje naudojama judanti didžiulės Dailės teatro scenos plokštuma ir besisukantis ratas. Jį pasitelkiant kuriama velnio puota, per kurią Margaritai gyvųjų paveikslų pavidalu pristatoma žmonių kančios galerija. Joje atpažįstamos žinomų paveikslų kompozicijos ir istoriniai įvykiai: vyrauja skausmo perkreipti veidai, smurtas, mirtis ir žmonės be vietos.
„Meistro ir Margaritos“ estetika nėra išskirtinė: plytelėmis išklota erdvė primena Krzysztofo Warlikowskio spektaklių scenografiją, intensyvus filmavimas – Łukaszo Twarkowskio kūrinius, o scenovaizdyje vyraujantis vaikiškų žaislų spalvos melsvai žalsvas plastikas daro dirbtinės erdvės įspūdį. Apskritai, nors į žmonių pasaulį atvyksta aktoriaus Arturo Krūzkopo kuriamas ekscentriškas ir vingrus Šėtonas, mistikos čia nėra, nes estų kūrėjams būdingi politinio teatro bruožai.
Meno ir politikos temos taip pat svarstomos spektaklyje „Minkštoji galia“ („Maigā vara“), pasakojančiame apie rusų kilmės režisierių, statantį kūrinį Europos teatro festivalio atidarymui; prieš tai sukyla ukrainiečių bendruomenė. „Minkštoji galia“ rodoma Naujojoje Latvijos nacionalinio teatro salėje: nors erdvė nedidelė, techninės galimybės leidžia ją išplėsti, skaidyti ir transformuoti. Teatre debiutuojantis kino režisierius Matīsas Kaža su operatoriumi Aleksandru Grebņevu pasitelkia veiksmo filmavimą ir transliavimą per ekranus. Spektaklis primena filmą ir dėl Elzos Martos Ružos kartu su Kaža sukurtos į kino scenarijų panašios dramaturgijos. Septyni aktoriai vaidina įtemptą dramą: vyrauja aštrios scenos, intensyvus veiksmas, vengiama būsenų ir poetizmų; tai kartu su politiškumu kūrinį sieja su Dailės teatro „Meistru ir Margarita“.
Su Latvijos nacionalinio teatro aktoriais spektaklyje vaidina kviestinė aktorė, menininkė, poetė ir aktyvistė Marija Luīze Meļķe, kartu su režisieriumi Kaža parašiusi filmo „Neoninis pavasaris“ („Neona pavasaris“, 2022) scenarijų ir sukūrusi jame pagrindinį vaidmenį, už kurį buvo apdovanota. Spektaklyje ji įkūnija rusų Režisieriaus asistentę Tiną, kuri susipažįsta su teatro ir festivalio užkulisiais, panašiai kaip Alisa iš Antano Obcarsko spektaklio „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020), mėginanti suprasti, o vėliau ir pakeisti teismo pasaulį. Kaip ir Alisai, Tinai būdingas originalus savitumas. Po truputį ji patiria, kieno yra galia, kaip ši veikia viešąją nuomonę ir finansavimo mechanizmus ignoruojantį, į savo kūrybą susitelkusį menininką, nenorintį atsižvelgti į susiklosčiusią situaciją.
Režisierius ir dramaturgė kuria spektaklio veiksmą taip, kad iš pradžių žiūrovas yra Režisieriaus, kurio meninė raiška varžoma, pusėje – jis, statantis istorinę Nicholo Rowe’o pjesę „Tamerlanas“ (1701), spaudžiamas įvardyti blogį konkrečiu Vladimiro Putino vardu. Tačiau po truputį aiškėja, kad kiekvienas iš personažų yra atskyręs savo asmeninį bei viešą gyvenimą ir ką nors slepia: ar tai būtų homoseksualumas, ar rusiška kilmė, ar karjeros dėmės. Po truputį atsiskleidžia veikėjų dviveidiškumas, jų ryšiai su Rusija.
Dabartiniame geopolitiniame kontekste „Minkštoji galia“ kelia klausimus apie menininkų ir viešųjų asmenų būvį karo akivaizdoje, apie asmeninius ir viešuosius ryšius, apie baimę, išdavystę ir apgaudinėjimą. Pabaigoje teisingą pusę pasirinkusi Tina lieka vieniša karė.
Kitas Latvijos nacionalinio teatro kūrinys – muzikinis monospektaklis „#DiToo“ – remiasi aktorės Ditos Lūriņos asmenybe. Kamerinėje Aktorių salėje sukurta kavinės nuotaika – tarp kėdžių išdėstyti apvalūs stalai su žvakėmis, iš baro galima užsisakyti gėrimų. Teksto autorius, kompozitorius Kasparas Rolšteinas per pasirodymą groja gitara, bet dėmesys sutelktas į vokalistę ir pasakotoją. Spektaklis sudarytas iš dainų ir pasakojamųjų (storytelling’o) epizodų. Aktorės balso diapazonas platus: dainuoja ji dažniausiai žemu, o kalba plonu balsu greitakalbe. Jos veikėja – pasišiaušusiais plaukais ir juodai apibrėžtomis akimis – mainosi nuo mergaitės, mitinio pelkių personažo iki viliokės. Ji dainuoja ir pasakoja apie kaimą, kuriame visi turi dvynius; istorijoje pinasi realybė ir mistika, kultūra ir gamta. Iš minimų kontekstų – Nam June Paiko, Oskaro Koršunovo – ir teksto stilistikos galima nesunkiai nupiešti autoriaus vyro portretą. Šis šamaniškas jo sapnas, kurį apibendrina citata „Jūroje esi ruonis, sapne – šuo. Bet po septyniolikos metų gyvenime – šaldytuvas“, galėtų būti trumpesnis. Bet, matyt, taip atrodo tik festivalio svečiams iš užsienio, kurie nėra šios aktorės gerbėjai. Lūriņa pasižymi stipria energija, ji ne tik dainuoja, muzikuoja, vaidina, bendrauja su žiūrovais, bet ir atlieka performansą, iš kibiro pildama ant savęs ledukais atšaldytą viskį.
Kaip ir prieš dvejus metus, šiemet iš Latvijos teatro vitrinoje matytų spektaklių stipriausias buvo režisieriaus Alvio Hermanio kūrinys, šįkart Naujajame Rygos teatre sukurta „Juodoji gulbė“ („Melnais gulbis“), suteikianti malonumą išjuokti pasaulyje paplitusius rusų kultūros ženklus – klasikinį baletą ir literatūrą. Sujungdamas Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ su baletu „Gulbių ežeras“ Hermanis taip apnuogina romaną, kad iš jo likęs siužeto karkasas neatrodo nei itin sudėtingas, nei psichologiškai gilus, užtat leidžia atskleisti jame glūdinčias imperialistines idėjas, kurias šiandien išnaudoja Rusijos propaganda.
Spektaklio koncepcija – gudri ir estetiškai preciziškai įgyvendinta. Generolo Jepančino dukterys ir žmona Lizaveta Prokofjevna vilki baltų gulbių baleto sukneles „pačkas“, Nastasja Filipovna – juodą Odilijos kostiumą, Rogožinas primena burtininką Rotbarą, o Gania tarsi princas – su baltomis pėdkelnėmis ir žydru švarku. Visi aktoriai ne tik apsirengę profesionaliais baleto kostiumais (dailininkė Jana Čivžele), bet taip pat atlieka baleto judesius, šoka variacijas (choreografė Zane Teikmane). Ir čia prasideda parodija, nes joks aktorius, kad ir kaip stengtųsi, neprilygs tikram baleto šokėjui, todėl kiekvienas toks bandymas kelia juoką: baleto šokėjo suvaidinti neįmanoma, skirtumas iškart akivaizdus – pakanka pažvelgti į pėdas.
Hermanis, taip pat ir spektaklio scenografas, scenoje kuria baleto salę: grindis dengia baltas linoleumas, palei sienas išdėstytos atramos, prie kurių atlikdami plié ir battement tendu kalbasi veikėjai. Visa tai ne tik šmaikštu – Hermaniui pavyksta tiksliai panaudoti baleto kalbą ir choreografinius elementus Dostojevskio romano siužetui plėtoti ir personažams charakterizuoti. Spektaklyje taip pat ironiškai skamba muzika iš Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“, „Spragtuko“, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“ bei kitų baletų.
Į šį rafinuotą baleto pasaulį atvyksta į tėvynę sugrįžęs kunigaikštis Myškinas. Jis vilki toli gražu ne baleto kostiumą, bet pilkas treningo kelnes, kurių klešnės sukištos į rusvas kojines, avi gumines šlepetes; nuogas jo torsas tatuiruotas kaip kalėjimo nusikaltėlio, o šukuosena ir barzda primena Dostojevskį. Kad Myškinas tapatinamas su Dostojevskiu, rodo ir ant raudonojo vyno spalvos (būdingos meno muziejų dailės darbų ekspozicijų erdvėms) baleto salės sienos nutapytas rašytojo portretas su plunksna (Vladimiro Sorokino vizualinė idėja): jo nugara išmarginta tokiomis pačiomis tatuiruotėmis kaip Myškino. Iš pradžių aktoriaus Kasparo Znotiņio kuriamo benamio kunigaikščio su plastikiniu mantos maišeliu kiti veikėjai šalinasi ir tai itin tiksliai perteikiama judesiu. Tačiau savo istorijomis iš užsienio, gailestingumu ir užuojauta jis po truputį visus užburia, kol galiausiai pasirodo kaip manipuliatorius ir karščiuojančiomis akimis rėžia savo „rusiško Kristaus“, oponuojančio Vakarams, idėją. Netašytos pagrindinio veikėjo manieros kartu su klasikinio baleto judesiais susipina į agresyvią rusiškos kultūros ir politikos grimasą.
Hermanis – formos meistras, net kurdamas satyrą jis siekia aukštos vizualinės kokybės, o savo tikslią, šmaikščią ir elegantišką kūrinio koncepciją išlaiko iki pabaigos: aktoriai nusilenkia pagal baleto taisykles. Be to, spektaklyje yra ir jautrus momentas: mažą, dvylikametę Nastasją Filipovną kaip „Mirštančią gulbę“ pagal Camille’io Saint-Saënso muziką sušoka jauna balerina (Šarlote Puriņa). Antrą kartą balerina pasirodo kaip juodoji gulbė ir jos mirtį stebi spektaklio vyrai. Tai jie, Nastasjos globėjai ir gerbėjai, suteršė ir ištvirkino jos tyrumą... Išsamią ir įžvalgią spektaklio analizę, apimančią ir „Juodosios gulbės teoriją“, ir epilepsijos epizodus, anglų kalba galima perskaityti Teios Brînzos tekste „Juodosios mūsų laikų gulbės“.
Kai nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios svarstoma, kaip sumažinti Rusijos propagandą per kultūrą, galima būtų klausti, kodėl Hermanis stato rusų autorių. Vis dėlto toks rusų meną nuvainikuojantis spektaklis kaip „Juodoji gulbė“ – taip pat kovos būdas. Šis kūrinys – tai komiška tos pačios temos variacija, kaip ir prieš kelerius metus Latvijos teatro vitrinoje parodytas tragiškas Hermanio monospektaklis „Post Scriptum“, sujungiantis cenzūruotą Dostojevskio „Demonų“ dalį su šiuolaikinės Rusijos politiniais įvykiais bei kritiškai tiriantis šalies ir visuomenės agresorės, vengiančios pripažinti savo nusikaltimus, niekšiškumą.
Šiųmetės Latvijos teatro vitrinos spektakliai neatsiejami nuo politinių aplinkybių. Lietuvos ir Latvijos kontekstai panašūs, tad latvių teatras mums suprantamas. Nuviliančių tarptautinės politikos įvykių ir negarbingo Lietuvos politikų elgesio po Seimo rinkimų akivaizdoje kaimynų vitrinos spektakliai tampa tik dar reikšmingesni.
Kelionę į Rygą finansavo Scenos meno kritikų asociacija
