Lin Lee-Chen (g. 1950) - choreografė iš Taivano. Debiutavo dvidešimties ir iškart tapo aišku, kad padarys didžiulę įtaką Taivano šokio ir teatro vystymuisi. 1995 m. įkūrė „Legend Lin Dance Theatre“, kad atkreiptų dėmesį į čionykštę kultūrą, kaskart vis stipriau veikiamą Vakarų. Spektakliuose Lin dažnai kalba apie žmonijos godumą, daromą žalą gamtai. Jos magiškame sceniniame pasaulyje žmogaus, dvasių ir dievų tarpusavio ryšys itin glaudus. Žinomiausi choreografės darbai: „Mirrors of Life“ („Gyvenimo veidrodžiai“), „Song of Pensive Beholding“ („Mąslaus žvilgsnio daina“), „Eternal Tides“ („Amžini saitai“). Pasaulį ištikus pandemijai „Legend Lin Dance Theatre“ atgaivino ir dabar vaidina prieš 20 metų sukurtą spektaklį „Anthem to the Fading Flowers“ („Giesmė vystančioms gėlėms“). Šiuo kūriniu norima atiduoti deramą pagarbą gamtai.
Susitikau su Lin jos namuose Taipėjuje pasauliui dar tekant įprasta vaga. Tą vakarą jos sutuoktinis Chen Nien-Chou vaišino išskirtine arbata, tyliai grojo muzika, į stogą barbeno lietus. O teatro administratorė Lilya Wu Min-Fang tapo pokalbio vertėja. Mane, svetimšalę, pasitiko ir pagrindinis šių namų šeimininkas - katinas.
Be didelių pastangų atsidūrusi garsios menininkės namuose, negalėjau nesižavėti šio žmogaus kuklumu. Tiek jos balsas, tiek namų aplinka buvo sklidini ramybės. Tačiau pati kūrėja - smulki, nedidukė, elegantiška moteris, norėdama paaiškinti kokį šokio judesį, staigiai persimainydavo į vikrią, preciziškais gestais orą rėžiančią mokytoją, kovotoją. Kažkas neapčiuopiamo siejo jos namų ir spektaklių erdves. Supratau tik tiek, kad jos gyvenimas ir kūryba atspindi vienas kitą... Galiausiai atsargiai ištariau pirmąjį klausimą...
Dėkoju už galimybę pamatyti „Legend Lin Dance Theatre“ spektaklį „Amžini saitai“ - magišką ritualą, reikalaujantį didelio atlikėjų susikaupimo. Papasakokite, kaip atrodo paskutinė valanda iki pasirodymo pradžios?
Mūsų pasiruošimas spektakliui neprasideda likus vienai valandai iki pasirodymo pradžios. Ruošiamės jam nuo ankstyvo ryto. Ateiname į teatrą 8 val. Likus vienai valandai viskas yra paruošta - kostiumai, rekvizitas, šokėjai. Ši valanda skirta nieko neveikti. Viskas yra savo vietose ir mes tik laukiame, kad tai prasidėtų.
Vadinasi, šis laikas skirtas tam, kad trupės nariai būtų toje pačioje dermėje prieš pasirodymą. Kas nutinka, jei nors vienas šokėjas nėra pakankamai susikaupęs?
Jei kas nors nėra pasiruošęs pradėti spektaklio, tai paveiks pasirodymą - jis nebus toks idealus. Bet jeigu kalbėtume apie atvejį, kai kas nors suserga, esame priversti prisitaikyti, kažką keisti. Kad ir kaip būtų, mūsų aktoriai yra labai susigyvenę dėl ilgamečių trenažų ne tik tarpusavyje, bet ir su savo rekvizitu, kostiumais. Ši sąjunga be galo stipri. Jeigu kuris nors šokėjas atsidurtų bėdoje, visi jam padėtume. Nes jis nėra vienas, esame grupė ir jis yra mūsų dalis.
Kiekvieną dieną repetuojate su pagrindine šokėjų sudėtimi, trupės šerdimi. Taip pat vaidina kviestiniai šokėjai. Kaip vyksta trupės „Legend Lin Dance Theatre“ repeticijos?
Pagrindiniai šokėjai dirba su mumis kiekvieną dieną. Kviestiniai šokėjai, dalyvaujantys rodomuose spektakliuose, yra buvę mūsų teatro nariai. Sunku būtų dirbti kartu, jeigu jie neišmanytų mūsų darbo principų. Gebame labai gerai suprasti vieni kitus tik todėl, kad teatre vaidina esami ir buvę šokėjai.
Teatras man yra labiau tikėjimas nei darbas. Nelaikau teatro savo darbu. Pasirodymas nėra vien tik pasirodymas - tai tarnavimas žmonėms, kurie yra to vakaro publika. Kiekvienas šokėjas turi dirbti su manimi taip, kad galėtume kartu kurti ir išpildyti tarnystę. Jei kas nors nenori šio tikslo siekti - pats pasitraukia. Šį kartą mūsų spektaklyje dalyvavo du nauji šokėjai, kurie pradėjo treniruotis kartu su mumis prieš pusę metų. Tačiau jiems vis dar neleidžiama pasirodyti spektakliuose. Kad ir kaip būtų, vykstant spektakliui jiedu šoka užkulisiuose kartu su atlikėjais scenoje. Niekas negali jų pamatyti, bet jie ten yra.
Kaip įdomu sužinoti, kad pasirodymas taip pat vyksta už scenos ribų. Ar visuomet spektaklyje yra kas nors, ko žiūrovas nemato?
Viskas, ką galite pamatyti scenoje, yra skirta tam, ko pamatyti negalite.
Sakote, teatras yra tikėjimas. Ar taip manėte nuo pat kūrybinio kelio pradžios?
Taip galvoju nuo 16 metų. Tuomet jau turėjau šią teatro svajonę, apie kurią niekas nežinojo - tik aš. Šis troškimas vis dar glūdi manyje. Skirtumas tik toks: anksčiau maniau, kad neturiu gebėjimų jam įgyvendinti. Tiesiog reikia išbandyti įvairius metodus, klysti daugybę kartų, kad surastume teisingą kelią tikslui pasiekti. Daug kalbuosi ir bendrauju su savo bendražygiais, kad suprasčiau, kaip kiekvienas mąstome. Tai labai svarbu, nes turiu eiti savo trupės priešakyje, vesti ją, tai ir darau pastaruosius metus.
Vieną pasirodymą kuriate keletą metų. Kaip laikui bėgant keičiasi spektaklis?
Kai baigiu kurti spektaklį, jis yra kaip kūdikis. Kūrinys ilgainiui subręsta - jį vaidinant dar ir dar kartą. Tai leidžia šokėjams susikurti asmeninį ryšį su spektakliu. Vaidindami jie susiduria su savo silpnybėmis ir kiekvieną kartą ieško būdų joms įveikti. Kartais gali tai padaryti patys, o kartais prireikia kitų žmonių pagalbos. Jei spektaklis stiprus, tuomet gali ilgai gyvuoti ir vystytis. Viskas pavaldu laikui.
Paprastai jūsų spektakliai kalba apie Taivano kultūrą ir ritualus. Ar galėtų šie pasirodymai būti rodomi ne teatro erdvėje?
Vieną kartą esame šokę gamtai, o ne teatro publikai. Tiems, kurių matyti negalime. Gamtoje visuomet randu įkvėpimą. Todėl mano spektakliai ypač lengvai su ja jungiasi. Dažnai ir spektaklių fotosesijos vyksta lauke. Aš pati labai mėgstu laisvalaikiu vaikščioti po kalnus. Kai stebiu gimtąjį kraštą, mane aplanko daugybė minčių. Gali nuskambėti keistai, bet kartą nufotografavau akmenį, kadangi pagalvojau, kad jo buvau atvesta į vietą, kur žmonės dažniausiai neužklysta. Niekada anksčiau nebuvau ten atėjusi. Kai tada tarsi kažką nujausdama vaikščiojau po kalnus ir pamačiau tą akmenį, mane užplūdo jausmas, kad einu teisingu keliu. Tądien ir mano darbas ėjosi ypač sklandžiai.
Jūsų spektaklių scenografija ir kostiumai labai išraiškingi. Ar galima sakyti, kad jie tokia pat svarbi pasirodymo dalis kaip ir aktoriai?
Taip, tai tiesa. Visuose mūsų spektakliuose scenografija, rekvizitas, kostiumai gyvena nuo žmogaus nepriklausomą gyvenimą. Pavyzdžiui, viename spektaklyje, poros šokyje, dėvime perukus, jie labai svarbi pasirodymo dalis. Pirmiausia, aktoriai turi galvoti ne kaip su šiuo objektu šokti, o kaip su juo bendradarbiauti. Šokėjas turi ieškoti dialogo ne tik su partneriu, bet ir su rekvizitu. Mūsų trupės nariai gerbia ir neliečia kitų aktorių spektaklyje naudojamų daiktų. Tai labai svarbu.
Kas kuria spektaklių vizualiką?
Aš pati kuriu vaizdinį spektaklio konceptą. Pavyzdžiui, spektaklio „Amžini saitai“ pagrindinė šokėja turi labai ilgus plaukus, nes paprašyta keletą metų jų nebekerpa. Spektaklyje ji šoka ant patiestos didžiulės, baltos, slidžios medžiagos. O plaukai pinasi aplink jos kūną, rankas, kojų pirštus. Visa tai šokį daro labai sudėtingą. Ji gali susižeisti, jei pasikliaus vien judesiu ir raumenimis. Šokėja turi rasti vidinių jėgų, verčiančių jos kūną pulsuoti karščiu, kuris neateina iš išorės. Viskas šiame spektaklyje yra kliūtys, o vienintelis būdas nepasiduoti - jas įveikti. Kadangi gyvenime nėra nieko tobulo, visuomet galime rasti išeitį. Tai yra vienas vertingiausių dalykų - jei nepasiduodi, pats gyvenimas tau padeda.
Kaip ir kiek fiziškai ir dvasiškai ruošiasi jūsų aktoriai, kad įveiktų spektakliuose keliamus uždavinius?
Visą gyvenimą. Reikia eiti teisingu keliu, kad pasiektum tikslą, nors nėra lengva. Trupėje kartais yra greitesnių arba lėtesnių už tave, bet svarbiausia - būti kelyje kartu. Juk gyvenimas susideda iš mūsų visų skirtumų.
Vadinasi, su kiekvienu šokėju dirbate individualiai?
Kadangi esame trupė, dirbame kartu. Turime pagrindinį, visiems skirtą trenažą. Tačiau kiekvienam šokėjui skiriu individualias užduotis atsižvelgdama į skirtingus jų poreikius.
Spektaklyje „Amžini saitai“ yra scena, kai šokėjai ilgai juda erdvėje sulenktais keliais, į priekį palenktu korpusu. Ar būtų galima sužinoti, iš kur kilęs šis judesys?
Iš žemės. Kalbu apie laiką, kai tarpusavyje žmonės buvo artimesni, nes turėjo glaudų ryšį su gamta. Šiuolaikinėje visuomenėje to nebeliko. Kratomės žemės darbų, stovime virš jos aukšti, tiesūs. Nors daug laiko gamtoje praleidžiantys žmonės visuomet yra ramesni, labiau susikaupę. Kai esame lauke, visi pojūčiai paaštrėja - geriau matome, jaučiame, uodžiame. Anksčiau Taivano gyventojai buvo tiesiogiai priklausomi nuo gamtos - vertėsi žemdirbyste, turėjo daug dirbti, kad užaugintų derlių. Jautėme, kad esame maža dalis kažko didesnio. Sulinkusio ir pasitempusio žmogaus prieštarą galėtume palyginti su sėdėjimu ant grindų ir sėdėjimu ant kėdės. Abi pozicijos provokuoja skirtingus pojūčius.
Dirbate su įvairaus amžiaus šokėjų kartomis. Ar pastebite skirtumų?
Dabar kiekvienas yra labai susidomėjęs savo mobiliuoju telefonu. (Juokiasi.) Šiandien viskas ateina greitai ir paprastai, tai verčia jausti laiko trūkumą. Pavyzdžiui, anksčiau bendraudavome laiškais, kuriems rašyti skirdavome daug laiko, paskui turėdavome nueiti į paštą norėdami juos išsiųsti. Taip pat adresatas, laukdamas siuntinio, turėjo išlikti kantrus ir viltingas. Sulaukę tokio laiško galėjome pačiupinėti popierių ir išjausti kiekvieną užrašytą žodį.
Ką išgyvena šokėjai, vaidindami jūsų spektakliuose?
Nors tai yra spektaklis ir visas vyksmas scenoje mūsų sukurtas, šokėjų emocijos gyvos. Jeigu tiesiog vaidiname, spektaklis neturi galimybės virsti realybe, nes jam reikalingas tikrumas. Prašau kiekvieno šokėjo visu kuo pajusti judesį, kurį tą akimirką atlieka. Jie niekada nemąsto apie publiką, aptarnaujantį personalą, nes yra susikoncentravę į veiksmą. Įsivaizduokime, kad mūsų šokėjai - dangaus žvaigždės. Jos juda ne dėl žmonių, kurie tuo metu į jas žiūri, bet dėl to, kad turi judėti. Jei šokėjai nedirba taip, kaip iš jų tikimasi, spektaklis griūva. Todėl kiekvieną kartą prašau jų atlikti darbą.
Kaip šokėjus keičia ilgametė kūrybinė patirtis gauta iš „Legend Lin Dance Theatre“?
Šitą klausimą reikėtų užduoti šokėjams. Esu tikra, kad kiekvienas, šokantis scenoje, daro tai geriausiai, kaip gali. Taip pat tikiu, kad šiame gyvenime viskas turi pabaigą. Todėl noriu, kad kiekvienas šokėjas padarytų savo darbą geriausiai tam skirtu momentu. Nenoriu niekieno keisti. Manau, visi esame individai - kiekvienas savaip ypatingas. Kai dirbame kartu, tiesiog dalijamės skirtingomis gyvenimo patirtimis.
O ką mėgstate skaityti?
Viską. Labai daug ką. Nėra vienos kategorijos knygų, kurios man patiktų. Įdomios visos mano pasaulėžiūrą praplečiančios knygos.
Gal galėtumėte rekomenduoti knygą, kuri praplėstų pasaulėžiūrą?
Klasika. Budizmo sūtros. Kinų filosofai Zhuangzi ir Laozi. Kai skaitau šiuos filosofus, nurimstu ir tampu atviresnė pasauliui, ir tai labai padeda.
-----
Iš 3716 / 22 žurnalo (2020-12-18)
