Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad pastaraisiais metais lietuvių ir latvių teatro ryšiai tapo daug tampresni: bendradarbiauja įvairios organizacijos, kaimynai kviečia vieni kitus kurti savo šalyse, o abiejų šalių kritikai susidomėję seka, kas vyksta kaimyninės šalies teatrų scenose. Kai pernai pavasarį leidykla „Tyto alba“ kartu su Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centru išleido knygą anglų kalba „Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Vardai ir spektakliai“, kolegos iš Latvijos akimirksniu sumojo, kad panašaus leidinio reikia ir jiems. Šia idėja užsikrėtė latvių kritikos perpetuum mobile Lauma Mellēna-Bartkeviča, nepaprastai veikli ir darbšti, entuziazmu trykštanti teatrologė. Tai jos pastangų dėka per ypač trumpą laiką dienos šviesą išvydo leidinys „Šiuolaikinis Latvijos teatras. Dešimtmečio bukazinas“.
Lietuvių autorių knyga latvių kolegoms tapo tik įkvėpimo šaltiniu, jos konceptas visai kitas. Skirtumai prasideda jau nuo žanro pasirinkimo. Bukazinas - tai knygos ir žurnalo hibridas, siūlantis ir laisvesnę struktūrą, ir ekstravagantiškesnį dizainą. Bet apie viską iš eilės.
Kaip nurodo pavadinimas, leidinys aprėpia paskutinįjį dešimtmetį, taigi yra skirtas pačiai naujausiai Latvijos teatro istorijai ir tiems virsmams, kurie vyksta dabar (iki pandeminės epochos). Sudarytojos ir redaktorės Laumos Mellēnos-Bartkevičos užmojis negali nežavėti: leidinį sudaro septyni straipsniai, analizuojantys šiuolaikinio latvių scenos meno procesus („Teatro procesai“), šiuolaikinio šokio teatro scenai skirta „Atvejo studija“, subjektyvi refleksija apie tarptautinį festivalį „Homo Novus“, du estų ir lietuvių tyrėjų straipsniai apie jų pastebėtas latvių teatro tendencijas („Kaimynų perspektyva“), meninį tyrimą primenanti lietuviams puikiai pažįstamo dramaturgo Jānio Balodžio esė („Kūrybos laboratorija“) ir kolektyvinis interviu su septyniais režisieriais („Režisierių balsai“). Bukaziną papildo pagrindinė informacija apie Latvijoje veikiančius teatrus ir rengiamus festivalius. Be to, į knygą-žurnalą įsiterpia ir vienas liūdnas inkliuzas: in memoriam tikrai latvių teatrologijos žvaigždei Silvijai Radzobei, netikėtai užgesusiai pavasarį ir nespėjusiai parašyti straipsnio „Teatrologijos studijos Latvijos universitete: kontingentas ir metodologija“. Gražu, kad prasmingus profesorės darbus tęsia jos dukra Zanė Radzobė - beje, viena iš knygos autorių. Tarp bukazino autorių - mokslininkai, kritikai, taip pat ir menininkai. Tai leidiniui suteikia įvairialypiškesnę perspektyvą ir, tikėtina, praplečia potencialių skaitytojų ratą.
Leidinys „Šiuolaikinis Latvijos teatras“ skirtas visų pirma užsienio skaitytojams (nors esu tikra, kad jis bus skaitomas, analizuojamas ir pačioje Latvijoje). Ko gero, daugeliui iš jų Latvijos teatro ikona ir vizitinė kortelė yra režisierius Alvis Hermanis, taip pat keletas kitų tarptautinį pripažinimą pelniusių režisierių, choreografų ir dramaturgų vardų. Tačiau panašu, kad redakcinė kolegija, sąmoningai atsisakydama hierarchinės ir galios perspektyvos, apsisprendė suteikti erdvės skirtingiems balsams ir požiūriams. Šį daugiabalsiškumą laikyčiau vienu iš simpatiškiausių leidinio bruožų.
Pirmojoje, analitinėje, knygos-žurnalo dalyje apžvelgiami ir analizuojami skirtingi šiuolaikinio latvių scenos meno aspektai. Zanės Radzobės straipsnyje „Teatras ir visuomenė: sociopolitiniai procesai ir jų vaizdavimas XXI a. Latvijos teatre“, konstatavusi, kad „Latvija neturi stiprios politinio teatro tradicijos“, teigia, kad net tie spektakliai, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra tiesiogiai susiję su sociopolitinėmis temomis, atsiduria platesnių kultūrinių ir socialinių diskusijų centre. Straipsnio autorei pavyksta supinti daugybę faktinės informacijos su įdomiomis analitinėmis įžvalgomis. Pavyzdžiui, Radzobė teigia, kad nacionalinės kančios naratyvą, buvusį tokį svarbų XX a. teatre, keičia išgyvenimo istorijos, kai kurios net persmelktos nostalgijos sovietiniam laikotarpiui, atsiribojant nuo politinio konteksto. Identifikavusi tam tikrus reikšmingus pokyčius ir teatro estetikoje, ir ideologijoje, teatrologė vis dėlto daro išvadą, kad šiuolaikinis latvių scenos menas, reflektuojantis nacionalinės tapatybės klausimus, yra gana konservatyvus: „dauguma spektaklių yra draminiai, jie yra uždari ir skirti pasyviai publikai, o reprezentuojamas tautos modelis yra iš esmės etninis“.
Po dominuojančių naratyvų ir juos įkūnijančių sceninių diskursų pristatymo tyrėjų žvilgsnis krypsta į skirtingus šiuolaikinio Latvijos scenos meno aspektus. Valda Čakarė ir Ieva Rodiņa analizuoja netradicines spektaklių erdves ir tų erdvių poveikį naujoms sceninės komunikacijos formoms, o Vēsma Lēvaldė tiria skaitmeninių technologijų įtaką teatro menui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šios temos reprezentuoja tik tam tikrus akademinius interesus ir sprendžia specifines teatrologines problemas, iš tiesų šie tyrimai suteikia galimybę aprėpti plačią scenos meno panoramą ir paminėti bei aptarti tuos kūrėjus, kurie galbūt kitu atveju būtų likę nuošalyje. Ypač daug naujų vardų, esamuoju momentu keičiančių latvių teatro peizažą, pristato Ieva Rodiņa straipsnyje „Latvių teatro režisūros naujokai: naujoji karta ir teatro kūrimo formos“. Teatrologė reziumuoja: „Atsirandančios naujos teatro trupės, sujungiančios skirtingus teatro profesionalus, ir nuolatinė finansinės paramos kūrybinėms idėjoms įgyvendinti paieška pakeitė visą šiuolaikinio Latvijos teatro peizažą. Teatras kaip pastatas (tradicinis valstybinis repertuarinis teatras) prarado savo dominuojančias pozicijas ir teatro procesą pavertė tokiu jaudinančiu ir nenuspėjamu kaip niekada anksčiau“.
Līga Ulbertė skaitytojus supažindina su šiuolaikine latvių dramaturgija ir išskiria keletą tekstų kūrimo strategijų. Teatrologė akcentuoja pakitusį dramaturgo vaidmenį: jis nebėra savarankiškai savo darbo kambaryje rašantis autorius; dabar jis - „teatro kūrėjas, dalyvaujantis repeticijose ir net kartais pasirodantis scenoje“. Ulbertės įžvalgas savaip pratęsia dramaturgo Jānio Balodžio esė-meninis tyrimas „tekstas reiškia bet ką, tekstas nereiškia nieko“.
Lietuvių teatro bičiulė Zanė Kreicberga straipsnyje „Teatro mokymas Latvijoje: tradicijos ir iššūkiai“ supažindina su teatro menininkų rengimo sistema ir jos įtaka scenos praktikai, taip pat įvardija dilemas, kurios nesvetimos ir Lietuvoje teatro menininkus rengiančioms mokykloms. O planuotas skyrius apie teatrologijos studijas, deja, kaip minėjau, taip ir liko neparašytas...
„Teatro procesų“ dalį užbaigia neseniai disertaciją apgynusios Lainės Kristbergos straipsnis apie performanso meną, o šiuolaikinio Latvijos scenos meno panoramą dar labiau praplečia šokio kritikės, kuratorės ir atlikėjos Intos Balodės tekstas „Nematomos choreografijos link“, kuriame ji dalijasi savo ir penkių jaunų moterų choreografių - Kristīnės Brīniņos, Lienės Gravos, Elīnos Lutcės, Janos Jacukos ir Agatės Bankavos - mintimis apie šiuolaikinio teatro ir šokio sankirtas bei apie tai, ką reiškia būti „nematomos“ profesijos atstove scenos meno pasaulyje, kuriame iš esmės vis dar dominuoja režisieriai vyrai. Šis skyrius dar labiau sustiprina įspūdį apie knygos-žurnalo rengėjų misiją suteikti balsą ne tik „garsiausiems“ ir „ryškiausiems“ kūrėjams (šie, beje, atsiduria leidinio pabaigoje, kur atsako į redaktorės klausimus). Asmeniniu požiūriu leidinį praturtina ir teatro menininkė Krista Burānė, straipsnyje „Festivalio „Homo Novus“ žvilgsnis į pasaulį“ bandanti susumuoti šio tarptautinio festivalio įtaką jai pačiai, kaip kūrėjai, ir sykiu visam Latvijos teatrui.
Skirtingų žiūros taškų kaleidoskopą papildo lietuvių ir estų teatro tyrėjų straipsniai, kad ir nepretenduojantys į apibendrinimus, bet reprezentuojantys žvilgsnį iš šalies. Meelis Oidsalu, remdamasis kelių spektaklių pavyzdžiais, analizuoja Latvijos šiuolaikinio teatro multifunkcionalumą, o Edgaras Klivis atkreipia skaitytojų dėmesį į nacionalinės klasikinės dramos pastatymų skirtumus Lietuvoje ir Latvijoje.
Sakyčiau, kad bukazino - knygos-žurnalo - idėja, leidžianti jungti akademiškumą su emocionalumu, pasitvirtino. Leidinį baigia savotiška anketa, į kurios klausimus atsako režisieriai Elmāras Seņkovas, Regnāras Vaivaras, Inga Tropa, Vladislavas Nastavševas, Valteris Sīlis, Klāvas Mellis ir Alvis Hermanis. Įdomu, kaip režisierių įžvalgos mezga netiesioginį dialogą su anksčiau kitų autorių išsakytomis mintimis. Ir nors būtų galima pasigesti išsamesnės šių menininkų kūrybos analizės, tokia režisierių pristatymo forma atitinka leidinio rengėjų sumanymą atskleisti šiuolaikinio Latvijos scenos meno įvairovę ir kismo greitį. Tai ne procesų ir kūrėjų išrūšiavimas ir ne silpnųjų vietų kritika, o vis įvairėjančio scenos meno pasaulio atskleidimas. Ne veltui ant bukazino viršelio atsidūrė trijų skirtingų kaukių paveikslėliai su užrašu „Pasirink savo kaukę“. Tai ir esamojo momento ženklas, ir nuoroda į laisvę rinktis iš pačių skirtingiausių scenos meno formų.
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
