Sokratas buvo tobulas mąstytojas - vaikščiojo po Atėnus, bendravo su žmonėmis, juos (ir save) analizavo bei ironizavo, leido mintims sklisti laisvai ir nuolat keistis, pats jokių idėjų neįtvirtino raštu. Nepaisant to, mokinių ir gerbėjų dėka filosofo vardas garsinamas bene pustrečio tūkstantmečio. Nežinia, ar galima tą patį pasakyti apie jo idėjas, kurios mus pasiekė užrašytos mokinių, vadinasi - interpretuotos ir atskleidžiančios tik tai, ką pasekėjai sugebėjo suprasti.
Šiame kontekste savitas Platono atvejis - vienas žymiausių Sokrato mokinių savo mokytoją dažnai rinkosi dialogų personažu. Tyrinėtojai mano, kad ankstyvuosiuose Platono dialoguose Sokrato išreiškiamos idėjos tiksliausiai atitinka Sokrato asmenybę ir pažiūras, o viduriniojo laikotarpio kūryboje Sokrato figūra su tikrove turi mažai bendra ir išreiškia paties Platono idėjas, paveiktas ne tik Atėnuose sutiktojo, bet ir kitų mokytojų. Regis, ši detalė tapo svarbi lenkų režisieriui Krzysztofui Garbaczewskiui, 2018-ųjų pradžioje Varšuvos „Nowy teatr“ pastačiusiam spektaklį „Puota“ („Uczta“) pagal Platono dialogą „Puota, arba Apie meilę“.
Platono „Puotoje“ Sokratas į diena anksčiau laimėtas tragedijų varžybas atšventusio jaunojo Agatono namus atsiveda Aristodeną, o Garbaczewskio spektaklyje vietoje pastarojo pasirodo pats Platonas. Tačiau aktorius Pawełas Smagała (spektaklyje vaidinantis vienintelis ne „Nowy teatr“ ansamblio aktorius) Platono vardu ištaria tik sakinį: paklaustas Agatono, kodėl atėjo vienas, pasako, kad Sokratas tiesiog sustojo ir kol kas liko už durų. Agatonui (Jaśmina Polak) bučiniais įkalbinus Sokratą (Jacekas Poniedziałekas) užeiti, Eriksimacho (Piotras Pokalas) iniciatyva nutariama gerti ne iki girtumo, bet tik tiek, kiek norėsis, ir pašlovinti meilės dievą Erotą, kuris žmonėms turi ypatingai didelę įtaką, tačiau jo galia ir didybė dar niekur neapdainuota. Pradedant Faidru (Małgorzata Hajewska-Krzysztofik), kiekvienas puotos dalyvis taria Eroto galią šlovinantį monologą, o atėjus laikui kalbėti paskutiniam - Sokratui - pirmiausia atsistoja Platonu anksčiau įvardytas aktorius, kuris ir išsako Sokratui priskirtus žodžius. Jacekas Poniedziałekas susigrąžina personažą tik į sceną įsiveržus filosofo meilužį Alkibiadą vaidinančiam Bartoszui Gelneriui, ir vėliau - dėl kaltinimo tvirkinimu filosofui atsidūrus teisme, kuriame nubalsuojama už jo žūtį.
Garbaczewskio „Puotos“ visuomenė - ypatingais save laikančiųjų būrys, kuriame Eroto pašlovinimai ne tiek tampa duokle maloningam dievui, kiek atveria personažų meilės sampratas, varijuojančias nuo aktyvių seksualinių poreikių iki istorinių samprotavimų ar moralės normų dėstymo. Siekiant išlaikyti loginį nuoseklumą (pradedama nuo fiziologinių poreikių paskatintų šlovinimų ir pamažu pereinama prie moralizavimo bei pasisakymų apie gilesnes žmogaus reikmes), Platono užrašyta monologų seka sukeista vietomis. Kaip nurodė autorius, pirmasis kalba Faidras (Małgorzata Hajewska-Krzysztofik), meilę tapatinantis su fiziniais veiksmais ir ūmiomis aistromis. Spektaklyje jo monologas primena pusiau juokingą absurdo komediją: pasakodamas apie Eroto gimimą, Faidras trinasi tarp sekso sceną imituojančių medinių kubų, ant kurių pritvirtintos penį ir krūtis žyminčios detalės. Faidrui pradėjus kalbėti apie mirtį dėl meilės, jis išsitraukia pistoletą ir po vieną iššaudo visus scenoje esančius žmones - nes jei myli, sutinki mirti. Ir paradoksaliai pats vienas lieka gyvas.
Po jo kalba šventės šeimininkas Agatonas (Jaśmina Polak), kurio meilės išraiška labai panaši - nepasotinama kūniška aistra. Spektaklyje žodžiais, kuriais Platono knygoje šlovinamas Erotas, Agatonas giria pats save - išskirtinumą, grožį, jaunystę. Todėl jis dūsauja kartu su spektaklio pradžioje fone girdimu erotišku (Eroto?) balsu - tenkindamas dievą, Agatonas pasitenkina pats, nes asmeninę savastį laiko dieviškąja prigimtimi. Jei Faidras prisiėmė dievišką galią atimti gyvybę, Agatonas prisiima galią uždegti žmonėse aistrą ir ją tenkinti. Pavyzdys - pačioje spektaklio pradžioje, kaip minėta, būtent jis bučiniais kviečiasi Sokratą užeiti.
Dejonės nutyla ir atmosfera keičiasi į sceną išėjus Pausanijui (Bartoszui Bieleniai, kurį lietuviai pažįsta kaip Danielių filme „Kristaus kūnas“) - susilenkusiam, drebančiam, lazda pasiramsčiuojančiam, sauskelnes dėvinčiam senukui, kuris grūmodamas tirtančiu pirštu dėsto apie būtinybę uždrausti meilę berniukams. Toks Pausanijas nukreipia ironiją į konservatyvius pamokslininkus, teigiančius gal ir prasmingas tiesas, tačiau neturinčius galios tai pakeisti (o kartais ir patys šių tiesų nesilaiko). Nežinant būtų galima pamanyti, kad Bielenia vaidina ne Pausanijų, o komedijos meistrą Aristofaną - vos pajudančio, bet visus pamokyti dar gebančio senuko figūra atrodo nepaprastai komiška. Keletą kartų aktorius išsitiesia, grįždamas į savo paties kūną, tarsi pristatydamas asmeninę poziciją apie tai, kas kalbėta, bei parodydamas, kaip viskas absurdiška ir netikra.
Vėliau girdimuose Eriksimacho ir Aristofano (Wojciechas Kalarusas) monologuose atsiranda būtybių dvilypumo tematika. Aristofanas kalba apie androginus, kurių galia žmonėms susirūpinę dievai atskyrė juos į dvi dalis ir pasmerkė klajoti ieškant savo antros pusės. Eriksimachas kalba apie dvejopą Erotą - gražųjį (arba dangiškąjį) ir liaudiškąjį. Aristofanas byloja iš tribūnos žemyn - į krūvą surištai, nepatenkintai jam grūmojančiai miniai; Eriksimachas kalba labai trumpai, nusisukęs nuo publikos. Pastarasis personažas (ir jo kostiumas, įtvirtinantis iki pečių pakeltas alkūnes bei suteikiantis rėmą viršutinei kūno daliai) spektaklyje greičiau primena ne lygiavertį diskusijų partnerį, bet renginio vedėją / stalo komendantą, skelbiantį užduotis, žaidimus ir nurodantį, kiek kam išgerti. Priešingai nei Platono knygoje, Garbaczewskio „Puotoje“ kiekvienas pašlovinimas, tarsi amžinas pasikartojimas absurdo literatūroje, prasideda lygiai tais pačiais Eriksimacho žodžiais. Ir prieš kiekvieną monologą jis gauna tą pačią Sokrato ironijos dozę: „niekas tau neprieštaraus - juk jei kažką išmanai, tai būtent meilės reikalus“ (Platono „Puotoje“ Sokratas taip apibūdina save).
Šlovinti Erotą, o iš tiesų - pasidalyti savo išmintimi, kurią perėmė iš meilės meno jį mokiusios Diotimos (Magdalena Cielecka), Paweło Smagałos Sokratas pradeda dekonstruodamas ir paneigdamas Agatono žodžius. Filosofui kalbant, Agatonas iš skausmo raitosi ant žemės - Eroto grožio ir galios kvestionavimas jaunuoliui reiškia abejones jo paties pranašumu. Tai paaiškina, kodėl spektaklio pabaigoje bingo žaidimo ratu išridenus kamuoliukus-balsus, nuteisusius Sokratą mirti, būtent Agatonas atneša jam nuodų - kokakolos skardinę.
Sokrato kaip aukos už visų nuodėmes tema Garbaczewskio „Puotoje“ yra viena ryškiausių. Pasibaigus Eroto ir savo pačių aistrų šlovinimams, kurių daugumą niekais pavertė filosofo išsakyta Eroto - daimono[1], tarpininko tarp dievų ir žmonių - traktuotė, į šventę įsiveržia Alkibiadas, norintis pašlovinti Sokratą kaip labiausiai iš visų vertą, ir drauge kaltinantis jį suvedžiojimu. Tai tampa pretekstu nuteisti Sokratą už tai, kuo prasikaltę ir kaltinantieji. Sokratas tampa ne tik auka, bet ir vaišėmis - nuodus išgėręs Jacekas Poniedziałekas gulasi ant stalo, kur likusieji šventės dalyviai apipurškia jį plakta grietinėle, apdėlioja vaisiais bei daržovėmis ir palieka šį patiekalą valgyti žiūrovams, - iš scenos išeidamas Platonas-jaunasis Sokratas linkteli publikai, pakviesdamas vaišintis.
Senovės graikai dievus kaltindavo dėl visų savo sėkmių ir nesėkmių, dėl palankių ir sunkių metų, laimėtų ir pralaimėtų karų. Tačiau dievai nemirtingi ir neliečiami, todėl jiems nekerštaujama - jų bijoma. Užtat ant pjedestalo užkeltas žmogus gali atstoti dievo įvaizdį ir suteikti progą ant mirtingo, nieko bloga padaryti negalinčio individo išlieti per daugybę metų sukauptą keršto troškimą. Be abejo, „Puotos“ bendruomenę nesunku palyginti su ta, į kurią pateko Jėzus Kristus, ir kuri su piktžiuga lydėjo jį į mirtį už jų pačių nuodėmes. Tik Garbaczewskio spektaklyje Sokratas nėra nekaltas - jis nusidėjęs kaip ir visi kiti, tačiau žmonių akyse (ir tuo jis, regis, dar labiau panašėja į Kristų) jo nuodėmė ta, kad savimi visiškai patenkintiems ir vien aistroms (nebūtinai seksualinėms) atsidavusiems piliečiams geba paprastai įrodyti, kad jie gali būti neteisūs ir netgi kvaili. Drauge tai asmuo, demokratinėje valstybėje turintis didelę žmogišką galią patraukti ir paveikti kitus, ne tik keldamas pavydą mažiau galingiems, bet kai kuriuos jų skaudindamas išdavystėmis. Visa tai galima perskaityti Sokratui bandant save išteisinti: jis nesunkiai paneigia kaltinimus, įrodydamas, kad jo elgesys padarė žalą ne tiems, su kuriais bendravo, bet tik tiems, kurie jam pavydi. Tačiau teisiantieji susigėdę tyli, paduoda jam nuodus ir leidžia numirti, lydimi dar vieno taiklaus Sokrato pastebėjimo: „Negalit pakelti mano diskusijų, todėl norit jomis atsikratyti“.
Harvardo profesorius Stevenas Pinkeris knygoje „Proto amžius“ ne kartą mini, kad žmogaus laimei svarbu ne turėti daug, bet turėti daugiau už kitus. Taip ir šventės dalyviai laimingi tol, kol pašonėje laksto aptarnaujantys vergai, kol šalia guli visuomenės pripažinti mylimieji ir kol gali mėgautis tokių pat išskirtinių kaip jie patys draugija. Sokratas trikdo šią idilę bent trimis būdais. Pirma - ironizuodamas savimi besimėgaujančiųjų išmintį. Antra - savo paties išmintimi dalydamasis ne tik su išskirtiniais, bet su visų socialinių sluoksnių žmonėmis. Trečia - Sokratas lengvai pritraukia gražiausius ir jauniausius meilužius, šiuo atžvilgiu turi daugiau už likusius. Trumpai tariant - filosofo gyvenimas ir gebėjimai yra trikdis kai kuriems jaustis geresniems, todėl ir laimingiems.
Garbaczewskio „Puota“ - tai šventė, kurioje visko pertekę, elitu besijaučiantys visuomenės atstovai suvartoja Sokratą - jo išmintį ir kūną. Apie žmoniją tai nepasako nieko nauja - visais laikais linkome nuoširdžiai tikėti arba sąmoningai save tikinti, kad kažką paaukoję atpirksime savo padarytas nuodėmes (padarytas kuriam nors dievui arba žmogiškumui) ar apsisaugosime nuo pavojų, kuriuos iš tiesų atneša gamtos ir gyvenimo dėsniai, o ne kerštaujančios jėgos, kurias būtų galima sutramdyti aukomis. Užtat labai daug pasako viena paskutinių spektaklio metaforų - mirdamas Sokratas nusiima mikrofoną, vadinasi - atiduoda savo balsą. Ir tai yra viena baisiausių aukų: laisvas išsilavinusio žmogaus žodis, kuris tiesiog neįtiko galingesniems.
[1] Hesiodas skiria tris antžmogiškų būtybių klases: dievus, daimonus ir herojus. Daimonai - aukso amžiaus žmonės, virtę globojančiomis dievybėmis. Sokratas paprastai vartoja neįprastą niekatrosios giminės daiktavardį τò δαιμóνιον, todėl kalba ne apie asmeninę būtį turinčią dvasią globėją, bet greičiau apie dieviškos kilmės vidinį įvykį; daimonas vadinamas Dievo ženklu. <...> Sokratas tai, kas daimoniška, tapatina su tuo, kas dieviška. <...> Daimono sritis - konkretūs gyvenimo įvykiai, kurie nėra iki galo skaidrūs žmogaus mąstymui ir turi matmenį, nepavaldų žmogaus veiklai. <...> Reikia pasakyti, kad Reale ginama daimono kaip vidinio orakulo samprata remiasi Ksenofonto teigimu, kad daimonas duodavęs konkrečius patarimus, ką daryti. Platonas liudija priešingai: daimonas tik drausdavęs, bet nieko neliepdavęs.
Platonas. Sokrato apologija. Vilnius: Aidai, 1995. Vytauto Ališausko paaiškinimai, p. 80-81.
