Kiekvienais metais lapkričio 23-iąją, garsiojo aktoriaus ir režisieriaus Eduardo Smiļgio (1886-1966) gimimo dieną, latviai teikia apdovanojimus „Spēlmaņu nakts“ („Lošėjų naktis“) už geriausius teatro sezono darbus. Anot latvių kolegų, tradiciškai šiuose apdovanojimuose dominuodavo valstybiniai teatrai, tačiau pamažu situacija keičiasi ir tarp nominuotųjų bei nugalėjusiųjų vis dažniau atsiranda nepriklausomų teatrų ir pavienių projektų. Panašu, kad „Spēlmaņu nakts“ yra reikšmingas įvykis ne tik teatro bendruomenei: apdovanojimai sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, savo favoritą renka ir latvių „Delfi“ skaitytojai. Taip pat latviams rūpi ir žvilgsnis iš šalies. Todėl pažiūrėti sezono geriausiųjų, komisijos atrinktų iš daugiau kaip šimto, ir aptarti juos viešoje diskusijoje buvo pakviesti ir užsienio ekspertai: teatro kritikai, mokslininkai bei menininkai. Tad su kolegomis iš Lietuvos, Estijos, Rusijos ir Kroatijos išvydome daugiau kaip 10 apdovanojimams nominuotų spektaklių. Užbėgdama už akių, galiu pasakyti, kad šiemet apdovanojimuose triumfavo Elmaro Senkovo spektaklis „Pūsk, vėjeli!“, sukurtas Latvijos nacionaliniame teatre. Įdomu ir tai, kad sutapo kritikų žiuri ir teatro žiūrovų nuomonė: „Delfi“ svetainės lankytojai geriausiu spektakliu taip pat išrinko šį nacionalinės dramaturgijos pastatymą.
Palyginti su ankstesnių metų Latvijos teatro vitrinomis šiųmetė pasižymėjo didesne sceninių formų įvairove. Į programą buvo įtraukti net du pojūčių teatro spektakliai: vienas - lietuviams puikiai pažįstamo „Dirty Deal Teatro“, kitas - nepriklausomos „Sajūtu“ trupės. Įdomu, kad šią teatro formą jaunieji latvių teatro menininkai pasitelkė kurdami paaugliams. Režisieriaus Viesturo Rozinšo pojūčių spektaklyje „Piramidė“ poromis suskirstytiems publikos dalyviams užrištomis akimis per ausines klausantis aktorių balsų siūloma leistis į kelionę po save ir savo santykius su aplinkiniais. Sprendžiant iš reakcijų, šmaikštus ir neprimityvus tekstas, neprimygtinis tonas siūlant atlikti vieną ar kitą užduotį bei juntamas kūrėjų nuoširdumas jaunajai publikai patinka. Beje, džiaugdamiesi pojūčių teatro atsiradimu Latvijos teatro peizaže, latviai nuolat mini Karolinos Žernytės pavardę ir jos įtaką. Vis dėlto apibendrinant galima sakyti, kad atsiskleidusi įvairovė išryškino pirmiausia ne režisūrinio žvilgsnio originalumą, tačiau vaidybos meno privalumus ir apskritai išaugusią aktoriaus įtaką įvairialypiuose scenos meno procesuose. Ko gero, tai atspindi svarbią šiuolaikinio teatro tendenciją, susijusią su kūrybinės aktorių autonomijos stiprėjimu ir bendradarbiavimu grįstos kūrybos metodais.
Vaidybos srityje latvių aktoriai pademonstravo gana platų spektrą įgūdžių ir technikų - nuo tradicinio aukšto lygio psichologinio teatro ir kinematografinės vaidybos iki absurdo teatro. Man atradimu tapo lyg ir niekuo neypatingas „Dailės teatro“ spektaklis „Sūnus“ pagal, pasirodo, visoje Europoje populiaraus keturiasdešimtmečio prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę. Pavadinčiau jį šiuolaikiniu Denis Diderot, prisimenant jo XVIII a. sukurtą „naminės tragedijos“ modelį. Realistinėje pjesėje su ezoterinėmis priemaišomis jos pabaigoje, Zelleris labai tiksliai atskleidžia šiuolaikinės šeimos dramą. O „Dailės teatro“ aktoriai ne mažiau tiksliai ją įkūnija. To rezultatas - vienas lankomiausių spektaklių Rygoje, įrodantis, kad „populiarus teatras“ ne visada yra „blogo teatro“ sinonimas. Beje, paminėtina, kad spektaklio režisierius - taip pat aktorius Intaras Rešetinas.
Istoriją pasakoti per aktorius ir jų kuriamus personažus šįkart rinkosi ir Valteris Silis, kurdamas spektaklį „Knygos motyvais“. Žanrą įvardijęs kaip „sceninę sonatą keturioms rankoms“, Silis iš tiesų sukūrė „tekančios“ kompozicijos spektaklį, kuris panardina į savo atmosferą, įtraukia kaip įdomus filmas. Aktoriai Alise Danovska ir Janis Kronis spektaklio dramaturgijos autorių sąraše atsiduria greta Thomo Bernhardto, Franzo Kafkos ir paties Valterio Silio. Ir žiūrint spektaklį juntamas ypatingas, asmeniškas kūrėjų santykis su pasakojama paauglių draugystės istorija. Aktorių kūryba dominuoja ir Kristynės Krūzės-Hermanės spektaklyje „Zenta Maurina. Dokumentiniai sapnai“, tačiau čia ją pasmaugia literatūra.
Režisūrinės interpretacijos savitumu išsiskyrė Latvijos nacionalinio teatro spektaklis „Pūsk, vėjeli!“ pagal garsiąją Rainio pjesę. Mąsčiau, ar mes turime panašų nacionalinės dramaturgijos kūrinį, kuris populiarumu taip išsiskirtų iš kitų ir nuolat sulauktų vis naujų ir naujų sceninių ir net ekraninių interpretacijų. Tikriausiai ne. Kolegė Aušra Kaminskaitė, prieš keletą metų vykusi į Liepojos dramos teatrą žiūrėti „Pūsk, vėjeli!“ miuziklo, suskaičiavo, kad iki 2013 metų ši XX a. pradžioje sukurta pjesė buvo pastatyta net 47 kartus. Beje, tąkart, prieš šešerius metus, šis režisieriaus Dž. Dž. Džilindžerio pastatymas taip pat pelnė daugiausia nominacijų ir apdovanojimų. Matyt, dramoje „Pūsk, vėjeli!“ Rainiui, didžiajam latviškumo dvasios ieškotojui, pavyko užčiuopti kažką, kas iki šiol jaudina latvių širdis ir sukelia pasididžiavimo savo šalimi jausmą. O estetiniu požiūriu pjesė išsiskiria įtaigaus psichologizmo ir simbolizmo derme.
Elmaras Senkovas spektaklį pastatė specialiai progai - šio teatro šimtmečiui paminėti, ir „progiškumas“ kūrinyje išties juntamas, tačiau jį režisieriui pavyko suderinti su šviežiu žvilgsniu į kai kuriuos tautiškumo aspektus. „Pūsk, vėjeli!“ apeliuoja į kultūrinę atmintį (spektaklio pradžioje scenoje pasirodo aktoriai Girtas Jakovlevas ir Esmeralda Ermale, vaidinę populiarioje 1973 m. Rainio pjesės ekranizacijoje, be to, spektaklyje skamba garsaus latvių kompozitoriaus Imanto Kalninšo muzika, sukurta specialiai šiam filmui), primena apie istorinės romantinės dramos svarbą tautinei savivokai ir kartu tarsi klausia, ar šiandien latviškumas yra šis tas daugiau nei dalyvavimas Dainų ir šokių šventėje? Geometriškai sukomponuotos grandiozinės spektaklio mizanscenos - tai akivaizdi aliuzija į dainų švenčių choreografiją. Senkovo spektaklyje dalyvauja du šokių ansambliai, kurie, judėdami griežtomis linijomis ir atlikdami tarpusavyje preciziškai koordinuotus judesius, įkūnija tam tikrus vaizdinius - audrą, upės bangas, kapines. Bet tuo pat metu parodoma, kad tie masinių scenų dalyviai - tai šiuolaikiniai žmonės, turintys iškęsti begalinių šventės repeticijų rutiną, kepinant saulei ir lietui lyjant. Pagrindinius personažus vaidinantys aktoriai vilki puošnius tautinius kostiumus, tačiau justi siekiamybė Rainio personažus parodyti kaip šiuolaikinius žmones. Senkovo „Pūsk, vėjeli!“ nėra kanoninio latvių literatūros teksto sceninė dekonstrukcija, tai veikiau siekis aptikti giją, jungiančią praeitį ir dabartį.
Nepaisant pokyčių Latvijos teatro žemėlapyje, užsienio ekspertų žiuri savo favoritu paskelbė Alvio Hermanio „Istorijos tyrimų komisiją“. Į programą taip pat buvo įtrauktas kitas latvių režisūros megažvaigždės darbas „Linda Vista“, tačiau dėl intensyvios dienotvarkės jo nepavyko pamatyti. Pažiūrėjus naująjį Hermanio spektaklį ir perskaičius jo „Dienoraštį“, gali susidaryti įspūdis, kad savo režisūrines ambicijas jis įgyvendina dirbdamas užsienio operos teatruose (nors ir be kartėlio pripažįsta ne pirmaeilį režisieriaus vaidmenį operų pastatymuose), o čia, namuose, leidžia sau pailsėti ir tiesiog smagiai praleisti laiką su SAVO aktoriais. Juos jis aprūpino darbu taip, kad jie vaidina kone kas vakarą... Ir bilietų gauti į Naująjį Rygos teatrą beveik neįmanoma!
Hermanio aktoriai nuostabūs - azartiški, lankstūs, tikslūs, gebantys keliais charakteringais štrichais perteikti personažo esmę. Bet jie pavargę. Ir vaidybos forma „Istorijos tyrimų komisijoje“ to nuovargio neslepia. Pirmiausia reikia pasakyti, kad spektaklis trunka kone šešias valandas, ir visą jo krūvį tenka atlaikyti vien aktoriams. Visas spektaklis - tai atskirų aktorinių numerių grandinė. Kol aktoriai vaidina savo epizodą, jie trykšta gyvybe, spinduliuoja sceninę laisvę ir lengvumą. Bet baigę ir prisėdę paviljono pakrašty, jie - jau ne kaip personažai, bet kaip aktoriai - ne abejingai, tačiau su nuovargiu stebi vaidinančius kolegas. Kartais užsimerkia, atsigeria vandens. O kartais juokiasi kartu su žiūrovais.
Šis metalygmuo, atidengta aktorių profesinio gyvenimo tikrovė, suteikia papildomą atsvarą farsiniam spektaklio stiliui ir gana vienpusiškam žvilgsniui į pasirinktą temą - sovietinę praeitį ir liustracijos procesą. „Istorijos tyrimų komisija“ - tai speciali komisija, kuri po to, kai KGB bylos perėjo Latvijos nacionalinio archyvo žinion, buvo suburta tirti KGB byloms ir parengti jas viešai prieigai. Paviljoninėje dekoracijoje, vaizduojančioje valstybinės įstaigos salę, komisijos nariai narplioja KGB bylas, tiesiogine to žodžio prasme virtusias sąvartynu - juodų šiukšlių maišų su popieriais kalnas užima kone trečdalį scenos. Nuo pat pradžių spektakliui užduodamas komiškas tonas: per pietų pertrauką komisijos nariai šoka rateliu ir šokliuoja, sulindę į tuos maišus. Kuo toliau, tuo situacija darosi fantasmagoriškesnė: bylų tyrėjai ima atrodyti kaip įkaitai, kurie, užrakinti įstaigoje, turi dieną naktį narplioti bylas. Jie miega čia pat, miegmaišiuose, o jų gyvybę palaiko tik gira iš didžiulės geltonos cisternos ant ratų su užrašu „KVASS“. Absurdiškoms komisijos darbo sąlygoms antrina ne mažiau absurdiškos bylos ir vaidybinės situacijos, kuriose aktoriai, remdamiesi tikrais archyviniais dokumentais, atkuria latvių infiltravimo į KGB tinklą arba prisipažinimo buvus tinklo dalimi atvejus. Istorijai keičiant istoriją, visas sovietinis gyvenimas ima atrodyti kaip neįtikėtinas absurdo teatro spektaklis. Jo kulminacija - gyvo KGB agento lavono išnirimas iš giros cisternos. Be to, į scenų seką dar įmontuotos paskaitos su suklastotų dokumentų vaizdo demonstracija apie tariamą Latvijos sostinės padalijimą į Rytų ir Vakarų Rygą, neva įvykusį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Fantasmagorijos šėlsmui vis stiprėjant, ir istorijos falsifikacija, iš pradžių net priverčianti suabejoti istorijos žiniomis, tolydžio įžūlėja...
Atrodytų, „Istorijos tyrimų komisija“ teigia, kad nebuvo žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų prisidėjęs prie sistemos, dažnai ir prieš savo paties valią. Daugelis prisitaikydavo: dokumentiniuose kadruose regime latvių teatro direktorių, aistringai rėžiantį Sovietų Sąjungą šlovinančią kalbą, Dainų šventės dalyvius, su įsijautimu dainuojančius „Pergalės dienos“ dainą rusų kalba. O nesėkmingai pabandęs susideginti disidentas psichiatrijos ligoninėje į visus gydytojų klausimus atsako SSRS konstitucijos citatomis... Nors Hermanio spektaklyje yra ir lyriškesnių intarpų, kaip, pavyzdžiui, buvusio KGB informatoriaus išpažintis mirusiai žmonai prie jos kapo, vis dėlto režisierius apeina aštresnius temos kampus ir atsisako gilesnės jos refleksijos. Nors dokumentinių faktų ir išmonės supynimas šiandien scenos mene dažnai pasitelkiamas kaip įrankis kritiniam mąstymui budinti, panašu, kad „Istorijos tyrimų komisijos“ tikslas buvo kitas - per juoką ap(si)valyti nuo sovietinės praeities šmėklų.
Pristatytoje Latvijos teatro programoje buvo galima pasigesti aštresnių socialinių komentarų arba radikalesnių meninių eksperimentų. Nežinia, ar šiandien Latvijos teatre jų visai nėra, ar jie tiesiog nepateko į „Spēlmaņu nakts“ žiuri akiratį. Iš to, kas buvo parodyta užsienio ekspertams, galima susidaryti įspūdį, kad šiandien Latvijos teatras aktyviai gręžiasi į publiką, ieško su ja kontakto. Ir randa. Galbūt šiek tiek per daug baiminasi ją nuvilti ar išgąsdinti. Šiaip ar taip, stagnacija to niekaip nepavadinsi. Įdomu, ką atneš kitas sezonas ir vis aktyviau savo vietos ieškantys jaunieji latvių scenos menininkai.
Užsienio ekspertų diskusijos apie spektaklius įrašą galima pamatyti čia.
Autorė už kelionės įspūdžius dėkoja Latvijos darbuotojų sąjungai, Lietuvos Scenos meno kritikų asociacijai ir renginio kuratorei Laumai Mellēnai-Bartkevičai.
