Kas ketverius metus daugelio šalių scenografai, teatrologai, teatro pedagogai, aktoriai, režisieriai, teatro architektai vyksta į pasaulinę scenografijos ir teatro architektūros parodą - Prahos kvadrienalę (The Prague Quadrennial of Performance Design and Space, PQ),1 kad pristatytų savo kūrybą, dalyvautų kūrybinėse dirbtuvėse ar tiesiog apžiūrėtų ekspoziciją. Šiemet jos tema išreikšta trimis žodžiais - vaizduotė, virsmas, atmintis. Pristatoma įvairių (šįkart 79) šalių scenografų kūryba, atsiskleidžia vyraujančios dabartinės teatro tendencijos.
Nuo 1967 m. paroda vykdavo Pramonės parodų rūmuose, tačiau 2008 m. juos nuniokojo gaisras, ir kvadrienalė ilgam liko be nuolatinės vietos, bet šiemet vėl grįžo į „namus“. Pagrindines (studentų, profesionalų ir architektūros) sekcijas papildė naujovės - atsirado vaikų edukacijai skirtas paviljonas, vyko pasirodymai viešosiose Prahos erdvėse ir 36Q° - virtualios realybės performansai. Paradoksalu, bet susidarė įspūdis, kad atnaujinta kvadrienalė tapo mažesnė, - viską apžiūrėjau vos per porą dienų, be to, pasigedau kai kurių šalių stendų. Lietuvos stendo irgi nebuvo (kodėl dingome iš teatrinio žemėlapio, bandė aiškintis kritikė Ingrida Ragelskienė2). Vis dėlto norėčiau tikėti, kad mūsų scenografijos profesionalai, studentai netaps Franzo Kafkos romano „Procesas“ veikėjais ir jiems neteks įrodinėti, kad būsimoji PQ´2023 - tai svarbus pasaulinio masto renginys, scenografų Avinjonas, ir suteikia progą atsiverti globalesniam teatro kontekstui, nes, pasak organizatorių, kvadrienalė - tai „globalus kūrybinio progreso katalizatorius, skatinantis eksperimentavimą, tinklaveiką, novatoriškumą ir būsimą bendradarbiavimą.“3
Studentų scenografijos sekcija šiemet buvo ypač interaktyvi. Šiuo atžvilgiu labiausiai išsiskyrė imersinio teatro principais sukurtas „Persirengimo kambarys“ (The Changing Room). Lankytojas, įėjęs į jį, randa personažo instrukciją ir veikia erdvėje, orientuodamasis pagal garso įrašą. Lankytojai į siūlomą žaidimą įsitraukė labai entuziastingai, o autoriams atiteko pagrindinis Prahos kvadrienalės apdovanojimas. Pripažinimo sulaukė ir Sakartvelo studentų stendas „Medėja / Medija“ (Medea / Media) - žiūrovai prieš kameras skaitė tekstą iš tragedijos „Medėja“, plėtodami tarpkultūrinį dialogą. Trečias žiuri įvertintas studentų sekcijos kūrinys - Suomijos studentų sukonstruota uola „Kolo“.4 Šį objektą galima liesti, klausytis skleidžiamų garsų arba stebėti performatyvų vyksmą.
Tradiciniai scenografijos maketai sudarė tik dalį studentų sekcijos. Kruopštūs Korėjos Respublikos scenografai nustebino iškalbingomis ir konceptualiomis idėjomis, o vaizduotę ir atmintį labiausiai provokavo minimalistinis Libano stendas „Išskėstos rankos“ (Open Arms). Autoriai, išdėlioję tuščias scenografijos dėžes su užrašu „dūžtantis“ ir keletą medinių palečių, primenančių populiarų rekvizitą, naudojamą teatro studentų, nuteikė įsivaizduoti įvairiausius scenografinius objektus, svarstant, kokių dalykų apskritai reikia teatrui.
Profesionalų sekcijoje lankytojus ypač traukė Danijos paviljonas „Mergelė“ (Virgin) - scenografas Julianas Toldamas Juhlinas stiklo kvadrate išeksponavo save kaip nekaltos mergelės simbolį. Prieš kvadrienalę savo šalyje surengė šios „nekaltos mergelės“ gastroles, o lankytojams siūlė dalyvauti loterijoje - gundė laimėti kelis lašus stebuklingo nekaltybės kraujo. Apskritai ši sekcija susitelkė į virtualią realybę, pavyzdžiui, kanadiečiai siūlė virtualiai susipažinti su scenografais jų studijose arba namuose.
Auksinė triga atiteko Šiaurės Makedonijos stendui „Šis pastatas iš tikrųjų kalba“ (This building truly talks), nagrinėjančiam neoliberalizmo laikais opią problemą, kai pertvarkant viešąsias erdves, sunaikinami miesto istorinės praeities sluoksniai, ištrinama kolektyvinė atmintis.
Prahos kvadrienalės lankytojų įspūdžiai labai skirtingi, o manieji daugiausia susiję su kūrybinėse dirbtuvėse atliktais VR bandymais. Dirbtuvių „Slapti erdvių gyvenimai: įvietintų spektaklių ekologija“ (The Hidden Lives of Spaces: Site-Based Performance Ecology) dalyvius Tanja Beer supažindino su ekologine scenografijos perspektyva, Andy´s Houstonas rengė diskusijas pagal Peterio Wohllebeno knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas“, Ianas Garrettas, Justine´a Garrett, Paulas Cegy´s išsamiai aptarė virtualios realybės (VR) projektus, pristatė techninę jų pusę.
Beer į scenografiją ir į pasaulį žvelgia holistiškai. Scenografė sako, kad karjeros pradžioje ekologija rūpinosi tik asmeniniame gyvenime, tačiau ilgainiui šią veiklą ėmė sieti su profesine, taikydama teatro projektams, kurių svarbiausias kriterijus yra ekologiškumas, apibūdinamas „gyvosios scenos“ (Living stages) sąvoka. Pavyzdžiui, Glazgo teatre Eco drama sukurtas edukacinis spektaklis „Išrautas(-a) su šaknimis“ (Uprooted) atskleidžia, kad vaikams atrodo, neva daržovės atsiranda savaime prekybos centruose. Pradinių klasių mokiniai buvo supažindinti su sodininkyste ir ekosistema, patys sodino, prižiūrėjo augalus, kuriuos vėliau pritaikė spektaklio scenografijai. Šis sėkmingas projektas įtrauktas į mokymosi programą.
Houstonas dirbtuves „Slapti erdvių gyvenimai: įvietintų spektaklių ekologija“ susiejo su medžiais kaip „socialiomis būtybėmis“ ir atskleidė daug naudingos informacijos apie jų svarbą ekosistemai. Natūraliomis sąlygomis jie auga šeimomis, miške susidaro palankios galimybės stiebtis į viršų, o parkuose arba miesto gatvėse medžiai vargsta, nes neturi kur leisti šaknų, yra vieniši.
Aš su savo grupe dirbtuvėse pristačiau virtualios realybės potyrį, paremtą tuo, kad daugumos tokių kūrinių dalyviai netenka kūniškumo ir lytėjimo pojūčių. Buvo sukurtas virtualios realybės vaizdo įrašas, atskleidžiantis tokias medžio vietas, kurios paprastai nematomos, pavyzdžiui, drevės vidų. Antra grupė interpretavo VR ir sukūrė potyrį iš medžio perspektyvos, o trečia, atmetusi vaizdą, įrašė vien garsus, kaip kalbasi medžiai. Šios dirbtuvės parodė, kad technologinės priemonės ir moksliniai ekosistemos tyrimai gali atskleisti nežinomus gamtos dėsnius ir paslaptis.
Garrettas, Garrett ir Cegy´s, analizuodami virtualią realybę, teigė, kad šios priemonės pasirinkimas turėtų būti labai motyvuotas, kad taptų aišku, kas ir kodėl naudojama kūrinyje, ką tokio suteikia VR patirtis, ko neįmanoma sukurti realybėje. Garrettas ir Garrett pristatė keletą asmeninių projektų, kuriuose kitaip nei VR kūriniams įprasta teko susidurti su gamtos fiksacija, t. y. teatralizuotu šokiu prie jūros. Stebint šokėjus per virtualios realybės akinius, tarp žiūrovų ir atlikėjų atsiranda nauja sąveika, susijusi su erdviškumu.
Dirbtuvėse įgyta patirtis leidžia teigti, kad šiemet Prahos kvadrienalės organizatoriai sutelkė dėmesį į procesą apskritai ir stengėsi peržengti ekspozicijos ribas. Tą patvirtina viešosiose erdvėse rodyti menininkų performansai, interaktyvūs stendai, imersinės patirtys, VR koegzistavimas su tradiciniais scenografijos maketais... Permąstoma pati scenografijos sąvoka, nuo statiškų eksponatų pereinama prie auditorijos potyrių analizės.
___
1 Oficialus Prahos kvadrienalės puslapis, internetinė prieiga: https://www.pq.cz
2 Ingrida Ragelskienė. Kodėl Lietuvai neliko vietos teatriniame Europos žemėlapyje. Internetinė prieiga: https://www.7md.lt/teatras/2019-06-28/Kodel-Lietuvai-neliko-vietos-teatriniame-Europos-zemelapyje
3 Internetinė prieiga: https://thetheatretimes.com/prague-quadrennial-2019-imagination-transformation-memory/
4 Pietų slavų (serbų, kroatų, bulgarų), rumunų liaudies ratelis (šokis). Internetinė prieiga: http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Kolo&wid=10090
