Šių metų liepos 6 dieną, kai futbolo fanai visame pasaulyje stebėjo ketvirtfinalio rungtynes, o lietuviai giedojo valstybinį himną, Peloponeso pusiasalyje Graikijoje esančiame antikiniame Epidauro teatre įvyko lietuvių režisieriaus Cezario Graužinio spektaklio „Agamemnonas“ premjera. Pirmoje Eschilo trilogijos dalyje pasakojama, kaip karalius Agamemnonas po Trojos karo pabaigos grįžta į gimtąjį Argą, kur jį iškilmingai sveikindama sutinka jo žmona Klitemnestra. Greitai atskleidžiama, kad Klitemnestra nusprendė atkeršyti už savo dukterį Ifigeniją, kurią Agamemnonas paaukojo vardan karo sėkmės, o karalienės ištiesiamas raudonas kilimas pranašauja Argo valdovo mirtį kraujo klane. Įspūdžiai iš Epidauro teatro bei gražaus teatrinio įvykio - senosios Eschilo dramaturgijos susidūrimo su šiuolaikine publika - šiame tekste.
Pirmą kartą į antikinį Epidauro teatrą atvykau porą dienų prieš spektaklio premjerą. Pakeliui į repeticiją, kol važiavome Epidauro apylinkių kalnais ir slėniais, režisierius trumpai papasakojo teatro istoriją. Senovės graikams kūno sveikata buvo neatsiejama nuo sielos sveikatos. Teatras kaip sveikatingumo komplekso dalis buvo įkurtas 4 a. pr. Kr. greta čia stovėjusio Asklepiono - šventyklos sveikatos dievui Asklepijui. Dėl ypatingo ryšio su aplinka, proporcijų ir akustikos teatras laikomas architektūriniu šedevru. Nuo 1955 metų jame vėl pradėti rodyti spektakliai - „Atėnų ir Epidauro“ festivalis pristato spektaklius kone kiekvieną liepos - rugpjūčio savaitgalį.
Gigantiško - 14 000 vietų - teatro iš aplinkinių vietovių nematyti, jį slepia pušynai ir kalvos. Jei nežinotum, nepagalvotum, kad kažkur čia grupė žmonių ruošiasi dideliam įvykiui. Po „Karaliaus Edipo“ ir „Septyneto prieš Tėbus“ Cezariui Graužiniui tai jau trečiasis spektaklis Epidauro teatre. Tačiau paprastai šiame teatre pristatomų spektaklių premjeros pirmiausia įvyksta kitose erdvėse, o „Agamemnono“ komanda pirmąkart su žiūrovais susitiks čia. Graikų aktoriams tai didelė atsakomybė, prieš premjerą jie jaučia milžinišką spaudimą. Juo labiau, kad jau buvo paskelbta, jog į antrąją premjerą visi bilietai išparduoti (viso 10 000 bilietų, paliekant dvi laisvas žiūrovų sekcijas dėl subtitrų - M. J.).
Keli šimtai metrų nuo antikinio teatro, jaukiose šiuolaikinės architektūros patalpose repeticijai ruošiasi kūrybinė grupė. Dvylikos vyrų choras atlieka balso pratimus, jiems vadovauja Dimitris Georgiadis - taip pat vienas choro narių.
Akmenimis išklotas kelias veda scenoslink. Žmonių vėl nebesigirdi, čirškia cikados, čia lengva pamiršti civilizaciją ir pasiduoti gamtos ramybei.
Štai, po truputį jis atsiveria. Pirmiausia - skėnė su senųjų pastatų pamatais. Tada - akmenimis apjuosta orchestros aišktelė. Galiausiai - į kalną kylančios žiūrovų eilės. Vienu žvilgsniu neapimsi, viena mintimi neįvertinsi. Keista, bet ši architektūra neslegia. Greičiau priešingai - dėl savo architektūrinio vientisumo ir žmogiškų proporcijų didžiulis statinys atrodo jaukus, nesijaučia nei didelių atstumų, nei aukščių skirtumų. Todėl, kol dar nėra žiūrovų, sunku suvokti jo mastą. Geriau tai galima suprasti lipant aukštyn, laiptas po laipto kopiant iki aukščiausios žiūrovų eilės. Viršūnėje apima nuostaba, nes gali lengvai girdėti, ką ten, žemai, ruošdamiesi repeticijai tarp savęs kalba aktoriai. Apačioje režisierius parodo „thimeli“ - akmenį orchestros centre, nuo kurio kalbant garsas sklinda geriausiai.
Graikai ypatingai vertina šią vietą, džiaugiasi, kad gali čia dirbti, gali ją parodyti kitiems. Štai Sargybinio vaidmenį repetuojantis Theodoros Katsafados atneša lentikuliarinę atvirutę, kurioje pakeitus žiūrėjimo kampą matosi, kaip Epidauro teatras galėjo atrodyti antikos laikais. O vienas choristas, atsiprašinėdamas režisieriaus, pasakoja įspūdžius iš pirmosios repeticijos šioje erdvėje: kurį laiką jis buvo taip priblokštas Epidauro teatro vaizdo, kad net negirdėjo Graužinio pastabų.
Leidžiasi saulė. Šauklį vaidinantis Argyris Pantazaras rankose nešiojasi skarabėjų (mūsiškai, paprastą mėšlavabalį) ir demonstruoja jį visiems smalsaujantiems. Užuodusios gardų kasnelį, galimai teksiantį nuo užkandžiaujančių aktorių, atbėga kelios puslaukinės katės. Spektaklio kūrybinė komanda - scenografas ir kostiumų dailininkas Kenny MacLellanas, kompozitorius Haris Pegiazis, choreografas Eddie Lame, šviesų dailininkas Alekos Yiannaros, režisieriaus asistentė Sygklitiki Vlahaki, dramaturgijos konsultantas Panagiotis Skouras, 5 aktoriai ir 12 choristų, viso 23 žmonės - susiburia apie režisierių. Ramiai ir tiksliai graikų kalba Cezaris Graužinis išdėsto užduotį visai kūrybinei komandai. Tarpusavio bendravimas nėra formalus, tačiau režisieriaus klausomasi atidžiai ir su pagarba. Keli aktoriai užduoda papildomus klausimus ir pasitikslina detales. Sutemus prasideda „perbėga“, o po jos, išsakius pastabas, iki vėlyvos nakties vėl dirbama prie konkrečių viso spektaklio detalių.
Kalbant apie patį pastatymą, reikėtų pasakyti, kad „Agamemnono“ režisierius akcentavo vengiąs teatrališkumo. „Noriu, kad graikai išgirstų Eschilą,“ - prieš premjerą sakė jis. Cezaris Graužinis pasirinko vaidinti visą pjesę jos nekūpiūruodamas, nekurdamas ypatingo reginio ar netikėtumų, galinčių nustebinti žiūrovus. Štai, spektaklio scenografija minimalistinė ir statiška: nuo skėnės per orchestrą nutiestas medinis takas, užsibaigiantis laiptų pakopų pora, bei simboliški rūmų vartai, kartu tarnaujantys šviesų įtvirtinimui. Aktoriai ir choras vaidina vieną sceną po kitos, jų kūno raiška taip pat minimali. Šviesos ir muzika kiek keičia scenos erdvę ir atmosferą, bet tai - gan įprasti sprendimai. Visa tai matydamas paties Agamemnono tekstu iš Cezario Graužinio spektaklio gali lengvai numoti ranka: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai!“. O ar gali būti kažkas daugiau?
Praleidęs daugiau laiko šitame tuščiame gigantiškame teatre imi jausti, kiek daug priklauso nuo aktorių ir žiūrovų susitikimo. Kaip jam pasiruošti? Iki premjeros teliko vienas vakaras - generalinė repeticija, kurioje planuota apie 200 žmonių. Nepriklausomų Lietuvos scenų mastais tai gan rimtas kiekis, tačiau jos metu Epidauro teatras vis dar atrodė tuščias.
Liepos 6 dieną, likus porai valandų iki premjeros, į senąjį Epidauro teatrą pradeda rinktis žmonės. Cikadų čirškimą pakeičia žmonių kalbos. Greta esančios kavinės bei tavernos pamažu užsipildo. Nors žmonių tiek, kiek Lietuvoje būtų galima tikėtis pop muzikos koncerte, nėra grūsčių, nėra skubėjimo - visi čia turi laiko, prireikus kantriai palaukiama eilutėse. Graikai, o ir užsieniečiai, kiek jų čia yra, į Epidaurą atvyko praleisti laisvalaiko. Teatras - jų atostogų ar bent savaitgalio dalis. Žmonės vis eina ir eina, iki 21 valandos. Pamažu pildosi baltieji teatro suolai. Ant bilieto nurodomas sektorius ir eilė, kiekvienas susiranda sau patogią vietą. Kai kurie žiūrovai sau atsineša pagalvėles arba specialius, sėdimąją ir nugarinę dalį dengiančius paminkštinimus. Graikų ir anglų kalba nuskamba pranešimas apie prasidedantį spektaklį, jį lydi prašymai nefilmuoti, nefotografuoti, nerūkyti, nevalgyti ir negerti jokių gėrimų išskyrus vandenį.
Į teatro erdvę scenos gale, išsirikiavę po du, žengia aktoriai. Jų jėga pabaido į sceną atklydusią katę. Taip simboliškai senojo teatro erdvę perima kultūra. Choras išsirikiuoja abiejose skėnės pusėse, į ochestrą nutiestu taku eina Sargybinis (Theodoros Katsafados) ir pradeda savo monologą. Jis kalba be mikrofono, natūralus balsas skamba visiškai aiškiai. Publika atsipalaidavusi, juntama pagarbi tyla. Į orchestros aikštelę ateina choras. Darniai pasklidę erdvėje, apšviesti ryškios šviesos, jie rečitatyvu pasakoja prieš dešimtmetį Argo miestą ištikusius įvykius. Vieningas dvylikos vyrų kalbėjimas daro įspūdį. Nesuprantantys graikų kalbos gali sekti subtitrus anglų kalba, kurie rodomi virš pirmos ir paskutinės teatro sekcijos. Veiksmo nėra daug, tačiau pernelyg nuobodžiauti taip pat nėra kada - keičiasi choristų intonacijos, jų išsidėstymas erdvėje, gestai. Vėliau į sceną garsiu žingsiu įeina valdingoji Klitemnestra (Maria Protopappa). Žiūrovų reakcijos vis dar išlaikytos. Retarčiais gretimai suskamba vienas kitas telefonas, aplinkiniai žmonės drausminančiai dėbteli arba ramina - ššš! Jų dėmesys atitrūksta vos akimirkai ir grįžta į spektaklį. Rodos, jie nusiteikę išklausyti šią istoriją.
Eschilo „Agamemnonas“ šiems laikams neatrodo labai patraukli pjesė, gali pagalvoti, kad ji nepaliečia jokių mūsiškų aktualijų. Tačiau žiūrint Cezario Graužinio interpretaciją Epidauro teatre, kultūrinė distancija - ir laiko, ir geografine prasme - gali pradingti. Kostiumai čia nepažįsta nei laiko, nei vietos, išsiskiria tik valdovai, kariai ir miestiečiai. Pavyzdžiui, Yannis Stankoglou Agamemnono vaidmenyje atrodo kaip iš praėjusių amžių atkeliavęs karys, o jo vaidinamas Egistas baltu švarku ir blizgiu šalikėliu primena šių dienų oligarchą. Panašiai yra ir su garso takeliu. Kai choras aprauda savo karalių, gali pagalvoti, kad giedama tradicinė graikų giesmė. O, kai Klitemnestros įkalbėtas Agamemnonas žengia į rūmus (kur jo laukia mirtis) ir skamba grėsminga muzika, gali pasijusti kaip šiuolaikiniame kino teatre. Senajam Epidauro teatrui tai tinka.
Kad antikinis Eschilo tekstas, parašytas senąja graikų kalba, būtų suprantamas šiandien, jį į šiuolaikinę graikų kalbą išvertė poetas Yorgos Blanas. Jis šiuo metu graikų teatre vienas populiariausių vertėjų iš senosios graikų kalbos. Kaip pasakojo režisierius, senoji graikų kalba daugiaprasmė, tad tai, ką Eschilas užrašė viena eilute, šiandien atskleidžia kelios. Įprastai, siekiant perteikti daugiaprasmiškumą, tekstas verčiamas labai akademiškai, jame nelieka gyvos kalbos, žiūrovams lengvai pagaunamų prasminių akcentų. Tuo tarpu Yorgos Blanui pavyksta suderinti kalbos reikšmes, gyvumą ir poeziją. Geras vertimas - svarbus įrankis kūrybinei komandai. „Agamemnono“ aktoriams sakant monologus, kartais kyla gyva akimirksnio reakcija, vieną kitą kartą per žiūrovų tribūnas nuaidi juokas.
Graikų kalbos pagrindai ir angliški subtitrai padeda susekti, kaip graikų aktoriai intonuoja prasminius žodžius. Rodos stebi deklamacinį, žodinį teatrą, bet jo efektas kitoks, nei, sakykime, Prancūzijoje populiariuose deklamaciniuose pastatymuose. Sprendžiant iš graikų atidumo ir reakcijų, kiekvienas scenoje pasirodantis aktorius - Theodoros Katsafados, Maria Protopappa, Argyris Pantazaras, Yannis Stankoglou, Iovi Fragatou (vaidinanti Kasandrą) - kiekviename žodyje publiką vedasi kartu su savimi, lyg jiems iš tiesų rūpėtų, kad Eschilo pjesė pasiektų klausytojų ausis. Galima grožėtis, kaip dirba choras - kaip jie juda erdvėje, girdi vienas kitą, kaip unisonu sako tekstus. Kai orchestroje šnibžda dešimt vyrų, tribūnų viduryje gali išskirti atskirus žodžius. Įsibėgėjus spektakliui, tarp atskirų scenų, nutilus aktoriams, muzikai ir išsijungus šviesoms, pasigirsta žiūrovų plojimai. Vėliau publika taip sveikina kiekvieną įvykusią sceną.
Taip vykstantis aktorių ir publikos susijungimas padeda suprasti spektaklio ritmo prasmę. Kai stebi spektaklį septynių-aštuonių tūkstančių minioje, tampa akivaizdu, jog jis negali būti nei pernelyg greitas (kad visi priimtų reikšminę informaciją), nei pernelyg lėtas (kad publika nepradėtų nuobodžiauti), jis turi būti pakankamai nuoseklus (kad visa minia galėtų „sekti“ atikėjus), bet ir švelniai varijuojantis (pagal spektaklio emocijas bei įtampos momentus). Čia kaip jokioje kitoje scenoje (netgi 2 000 vietų turinčiuose Avinjono Popiežių rūmuose, o ką kalbėti apie kamerines, nepriklausomų Lietuvos kūrėjų mėgstamas teatro erdves), negali nepastebėti publikos inertiškumo. Bet koks nukrypimas nuo normos, ir žiūrovai nepastebės, neišgirs, nesupras, praras dėmesį ar susidomėjimą. Turint daugiatūkstantinę auditoriją tai - rimta rizika.
Po nepilnas dvi valandas trukusio spektaklio aidi ilgi plojimai. Minia skirstosi per keletą išėjimų ir šįkart susidaro spūstys. Toliau programoje - vakarienė tavernoje ir diskusijos apie tai, kas ką tik įvyko. Kūrybinė grupė - ne išimtis. Cezarį Graužinį sutinka ir susižavėjimą reiškia Graikijos lietuvių bendruomenės žmonės, į Epidaurą žiūrėti spektaklio specialiai atvažiavę iš įvairių šalies kampelių. Pasveikinti jo ir komandos ateina ir erdvės šeimininkas - jau kelis dešimtmečius teatro kūrėjai po premjeros Epidauro teatre susirenka jo tavernoje ir abi pusės tai laiko garbe. Šį vakarą režisierius patenkintas: „Pamačiau tokį spektaklį, kokį norėjau pastatyti“. Bet tai - tik vieno etapo pabaiga.
O ištuštėjęs Epidauro teatras laukia kito pasirodymo, kito senosios dramaturgijos ir šių laikų žmogaus susitikimo, aktorių akistatos su daugiatūkstantine žiūrovų minia.
