„Berlyno autsaideris, svetimas Vokietijos teatro pasauliui, gaminantis glamūrinį repertuarą su meno priemaišomis“ - taip die Welt komentavo Chriso Dercono, naujojo Volksbühne vadovo, asmenybę. Perėmęs vadovavimą teatrui, Derconas sutiktas demonstratyviai šaltai, o jo kabinetas teatre buvo teršiamas išmatomis. Vokietijos sostinės teatro pasaulyje netrūksta triukšmingų viešų abejonių ir protestų nuo tada, kai buvo paskelbta, jog Volksbühne vairą į savo rankas perims belgas Chrisas Derconas, dėl šio posto atsisakęs vadovavimo Londono Tate Modern meno galerijai. Su kokiomis idėjomis jis atėjo į Volksbühne ir kaip išgyvena tuos viešus ir tylius protestus?
Chrisas Derconas gimė 1959 m. Lyro mieste (šiaurės Belgija), studijavo meną, kiną ir teatrą. Londono Tate Modern galerijai jis vadovavo nuo 2011 metų, prieš tai daugiau nei 10 metų dirbo Miuncheno Haus der Kunst direktoriumi, taip pat yra vadovavęs Roterdamo meno muziejui Museum Boijmans Van Beuningen ir šiuolaikinio meno centrui Witte de With bei vienos didžiausių Jungtinių Valstijų meno institucijos MoMa programai PS1. Ir štai dabar - Volksbühne. Šis teatras, turintis gilias ir, akivaizdu, teatro mėgėjams itin svarbias tradicijas, tapo kultūrinio Vokietijos sostinės gyvenimo epicentru, kuriame vystėsi Dercono šalininkų ir priešininkų kova.
Pirmojo Dercono sezono Volksbühne proga exberliner.com pakalbino prieštaringai vertinamą naująjį vadovą. Be jokių pastangų kaitaliodamas anglų, prancūzų, vokiečių ir gimtąją flamandų kalbas, Derconas pasakojo apie tapatybės politiką, tingius hipsterius ir - taip, tą „vokišką šūdą“.
Kalbate vokiškai - ar tai nuo tų laikų, kai dirbote Meno namuose Miunchene? Kiek kalbų mokate?
Vokiškai išmokau vaikystėje, prisijungęs prie Europos skautų Tervureno mieste, netoli Briuselio. Buvau ten vienintelis flamandas. Vėliau, augdamas, tapau dvikalbės Briuselio meno bendruomenės nariu. Laikau save vienu paskutiniųjų „belgistų“, galbūt drauge su Davidu Van Reybroucku (belgų kultūros istorikas, archeologas) ar Driesu Van Notenu (belgų dizaineris). Mūsų kartai pakankamai pasisekė, kad galėjome pažinti abi - prancūzų ir flamandų - kultūras. Tuokėmės vieni su kitais ir kalbėjome abejomis kalbomis. Šiandien jauni žmonės tapatinasi tik su flamandų arba valonų kilme. Net jauni Antverpeno ar Gento imigrantai - arba jie kalba flamandiškai, arba jie frankofonai. Tai mane liūdina.
Ar matote tai kaip didesnio masto problemą? Atrodo, išties esama tam tikro pamišimo dėl tapatybės politikos, ir ne vien tarp dešiniojo sparno nacionalistų - tai pastebima ir tarp kairiųjų.
Taip, būtent. Ir tai pavojinga. Žinote, ką pasakė Steve´as Bannonas? Leiskite demokratams likti užsiėmusiais tapatybės politika - noriu, kad jie kasdien kalbėtų apie rasizmą. Jei kairė domisi tik rasės ir tapatybės reikalais, mes galime imtis tikrų dalykų - ekonomikos ir panašiai, ir taip galime laimėti. Tad turime būti budrūs, kad neįkliūtume į Bannono žabangas. Mane glumina, kai matau jaunus žmones, besidominčius tik tapatybės reikalais.
Ar būtent tai ir vyksta Berlyne su visa šia Volksbühne drama - tapatybės politikos krizė?
Žinoma. Tačiau tai daug sudėtingiau. Pavyzdžiui, matome tarptautinę hipsterių šutvę, besisolidarizuojančią su senąja kairiąja Berlyno puse. Tai lyg šventoji komunija - net jei jie kalba skirtingomis kalbomis! Žavinga. Visi Franko Castorfo spektakliai buvo rodomi tik vokiečių kalba, tačiau tie hipsteriai vis tiek ateidavo ir sėdėdavo iki pabaigos, vien todėl, kad jie norėjo gabalėlio „tikrojo“, autentiškojo Berlyno.
Būtent: Volksbühne buvo daug daugiau nei konkretus kiekis šiame teatre pastatytų spektaklių. Tai buvo kultūros tvirtovė, tam tikras lėtai nykstančios Rytų Vokietijos kultūros simbolis. Paliečiame simboliškumo sritį...
Sutinku, tačiau manau, kad tai, ką sakote - pernelyg nostalgiška. Castorfas ir René Polleschas yra daug daugiau nei nostalgija. Debatai, kurių jie ėmėsi, buvo labiau apie globalizaciją, gentrifikaciją, vartotojiškumą etc. Daug metų buvau Pollescho gerbėjas. Ar žinojote, kad bandėme jį prisikviesti net į Tate Modern? Tačiau galiausiai nusprendėme, kad to nereikia, nes Tate Modern yra ne teatras.
Ką galvojote apie naujausią peticiją, siekiančią „iš naujo aptarti Volksbühne ateitį“? Ją pasirašė 40 000 žmonių...
Berlyne su kiekviena nauja diena - nauja peticija. Buvo ir peticija prieš arkliais kinkytas karietas, kurią pasirašė 100 000 žmonių. Pastaruosius šimtą metų Rosa-Luxemburg-Platz (aikštė Berlyne, kurioje įsikūręs Volksbühne teatras - D.G.) buvo nuolatinė kovos vieta! Prie jūsų minimos peticijos buvo pridėti vardai, kurių „savininkai“ labai nustebo, pamatę juos pasirašiusiųjų sąraše.
Gal tai teigiamas ženklas - berlyniečiams teatras rūpi ne mažiau nei karietas tempiantys arkliai ir kitos aktualijos?..
Taip, galbūt, tačiau rimtai žiūrint į šią diskusiją, yra du dalykai, į kuriuos nesivelsiu: peticijos ir feisbukas. Manęs nedomina šitie „momentiniai“ išsisakymai ir vadinamoji demokratija. Man tai neatrodo tikro bendravimo forma. Šių peticijų trūkumas yra tas, kad jos tapo masinės propagandos įrankiu. O Berlyne tai dar ir folkloro forma. O gal tai nauja augančio Berlyno nesaugumo jausmo išraiška. Kalbėjau apie tai viename interviu 2010 m. Buvau priblokštas, kokia daugybė žmonių leidžia dienas kavinėse, sėdėdami su savo makais, rašydami po dešimt projektų, tikėdamiesi gauti pinigų filmui, paskolą ar būti pakviesti atlikti praktikos.
Na, šie jauni kūrybingi žmonės praleidžia daug laiko naršydami ir ieškodami finansavimo. Turėtume juos atjausti - juk žinote, kaip sunku gauti finansavimą meniniams projektams. Žinoma, jums pasisekė - juk Volksbühne devyniasdešimčia procentų remiama valstybės, tiesa?
Visos įstaigos, kuriose dirbau, buvo remiamos valstybės.
Tačiau Tate Modern galerijoje kartais turėdavote rėmėjų. Ar norite, kad taip pat būtų ir čia? Jūsų priešininkai baiminasi, kad parsiduosite dideliems prekių ženklams...
Žinau. Bet rėmėjai - visai normalus dalykas. Buvo jų Niujorke, Roterdame... Buvo rėmėjų ir Volksbühne teatre. Prieš daugelį metų buvau priblokštas sužinojęs, kad ties vienu mažu projektu jie dirbo su „Prada“!
Grįžkime prie jūsų iki šiol sulauktos kritikos. Visa tai prasidėjo gana anksti, kai apie 180 Volksbühne darbuotojų paskelbė priešišką jums atvirą laišką, išreikšdami baimę, jog vadovausite šiam teatrui...
Ne, jie išreiškė baimę dėl to, kad turėjo išeiti Frankas Castorfas! Jie pasinaudojo manimi kaip tam tikru projekciniu filtru visoms baimėms, kurios pastaraisiais metais Berlyne augo: gentrifikacija, globalizacija, darbo trūkumas. Jie sakė, kad aš esu tiesiog renginių organizatorius. Tokios kalbos ir yra priežastis, dėl kurios į šiuos kaltinimus nežiūriu rimtai, nes žmonėms reikia tam tikros jų baimių ventiliacijos - ir ar turėčiau norėti prisiimti šį vaidmenį?
Ar norite?
Taip, dabar jau su juo apsipratau. Man nelabai rūpi. Tokiame trapiame mieste kaip Berlynas žmonėms reikalingas toks iškrovos būdas. Galbūt jie nusivylę dėl visų neišpildytų pažadų. „Miestas yra ir išliks pigus“ - tai netiesa. „Susirasite darbą“ - tai netiesa. „Galėsite gauti paramą savo projektams, kuriuos kasdien kurpiate kavinėse“ - tai netapo tiesa. Nuolat su šiais žmonėmis bendrauju, nes pažįstu juos iš Londono ir kitų vietų. Jie gyvena čia ir nenori grįžti, bet jie nusivylę ir nežino, kur eiti. Tad jie pernuomoja savo butus, kad galėtų išsilaikyti...
Suprantu, bet visgi, kai kas nors, kaip Clausas Peymannas, buvęs Berliner Ensemble teatro vadovas, sako „Derconas yra blogas pasirinkimas Volksbühne´i“, galbūt jis iškelia teisėtą argumentą - ką bendro jūs turite su Vokietijos teatru?
Galbūt tai, kad ateinu iš vaizduojamojo meno pasaulio, yra kažkas, kas turėtų būti „blogo“. Teatro žmonėms meno pasaulis reprezentuoja „neoliberalizmą“, kuris remiasi įtampa tarp simbolinės ir finansinės vertės. Tate Modern yra neįtikėtinai sėkminga galerija, sulaukianti septynių milijonų lankytojų, o Londonas - kapitalizmo sostinė. Bet teatro žmonėms sėkmė yra įtartina. Tad jų pyktis kyla dėl to, kodėl čia kažkas atvyksta iš Londono, iš Tate Modern ir meno pasaulio, - tai buvo pirmasis jiems nepatikęs dalykas. Antrasis buvo tai, jog aš ateinu ne iš teatro pasaulio, jog aš nežinau, ką čia reikia daryti. Bet visa tai buvo iškilę net nesuteikus mums galimybės pristatyti savo programą. Visa tai buvo dėl prietarų, iki įvykių prieš pastarąsias kelias savaites... Neturėčiau jums pasakoti apie tai, kaip mes kasdien valėme šūdus nuo langų. Vokiškus šūdus!
Palaukit, nejaugi galėjote žinoti, kad tai buvo tikrai vokiški šūdai?
Na, žinoma, galiu - mano brolis biologas (juokiasi). Atsiprašau, bet ką galėčiau pasakyti? Aišku, kad tai buvo vokiški šūdai. Kai tai pasakiau, vieni žmonės juokėsi, kiti supyko. Tačiau ką turėjau sakyti?
Juk jeigu būčiau pasakęs „Berlyno šūdai“, būtų sakę „ne, jie iš Drezdeno!“ Tačiau leiskit paklausti - ar jūsų visa tai nenustebino? Mane nustebino tai, kokie žiaurūs buvo žmonės. Du kartus turėjau išlipti iš metro, nes žmonės mane atpažino ir rėkė man grįžti namo į Tate.
Atrodo, kad dabar žmonės visgi jau nebesiima kraštutinių priemonių - tai kvaila ir šiurkštu. Tačiau kaip su kritika dėl jūsų tabula rasa politikos, likviduojančios senąjį Volksbühne - kodėl nepabandėte tęsti to, kas yra?
Kas taip sako? Mes paprašėme Pollescho pasilikti, paklausėme jo, Castorfo, Marthalerio ir Fritscho, ar jie norėtų, kad jų spektakliai liktų repertuare, bet jie atsisakė.
Kitas, galbūt įtikinamesnis argumentas prieš jus: ši vieta buvo ansamblinis, repertuarinis teatras, o jūs transformuojate jį į „pasirodymų salę“ su keliaujančiais pastatymais, kuriuos galima pamatyti bet kur kitur.
Visi spektakliai, kuriuos planuojame programoje - na, sakykim, 80 procentų spektaklių - parinkti iš repertuaro. Pavyzdžiui, į sceną grįš „Ifigenija“. Mes stengiamės sukurti ansamblį, o tai nėra lengva. Tai užtruks dėl tų daugelio kartų, kai mums buvo grasinama arba buvome prašomi išeiti. Ar norėtumėte dirbti kam nors ar su kuo nors, kam gali tekti po trijų mėnesių išeiti? Niekas nenori taip rizikuoti.
Ar per šį laikotarpį jautėtės viskuo persisotinęs, nebenorintis su tuo turėti nieko bendra?
Apie tai pagalvojau, kai pamačiau šūdus - nenoriu turėti nieko bendra su ekskrementais. Man tai buvo riba. Pati pati riba.
O ar jūs išvis jaučiatės palaikomas? Tokie žmonės kaip Remas Koolhaas ir Hansas Ulrichas Obristas parašė jus palaikantį laišką.
Mane vis dar labai palaiko - dėl to vis dar esu čia. Tikiu, kad mūsų programa gera, yra nuostabi komanda ir technikai nuostabūs. Pereinamasis metas buvo keblus, tačiau nuo rugpjūčio 24 dienos mėgavausi kas rytą čia ateidamas.
Iš kur? Kur gyvenate?
Gyvenu Cėlendorfo (Zehlendorf) rajone. Kiekvieną rytą pusę septynių plaukioju - tai toks malonumas. Mėgstu skaityti ir nemėgstu kur nors eiti - galbūt tai asocialu, tačiau visuomet toks buvau. Nenoriu, kad mano laiką reguliuotų socialiniai įsipareigojimai...
Kas vyksta su žymiuoju Berto Neumano ratu (Volksbühne simbolis - rato skulptūra prieš teatrą - D.G.)? Castorfas jį pasiėmė su savimi, ratas nukeliavo į Avinjoną... o dabar?
Jis čia, Berlyne, taisykloje. Jis buvo kažkaip sugadintas. Nesu prieš tą ratą. Turiu omenyje, jei čia, Volksbühne, dirbantys žmonės nuspręs jį susigrąžinti, jis turėtų būti grąžintas, o jei jie nuspręs jo nesusigrąžinti, tuomet jo nereikia. Nesu diktatorius.
Neatrodo, kad jus tai labai jaudintų.
Ne, ne, man jis patinka, kadangi manau, kad Berlyne trūksta gerų viešų skulptūrų, o šis ratas - vienas retų pavyzdžių. Be to, asmeniškai man jis visuomet atrodė lyg nuostabi veidrodinė negatyvi Mercedes Benz žvaigždės kopija. Tačiau to taip pat, manau, neturėčiau sakyti (juokiasi).
Jūsų programa labai tarptautinė ir tarpdisciplininė, joje - ir menas, ir scena, ir kinas; arabų kalba, anglų, tajų...
Manau, kad tai atspindi Berlyno situaciją. Tai išties tarptautinis miestas, tačiau Berlynas drauge ir miestas, kuriame menininkai mėgsta mąstyti „tarp“ dalykų. Pavyzdžiui, Tino Seghalas (britų ir vokiečių menininkas - D.G.) - tai ne teatras, tai ne šokis, tai, be abejonės, scenos menas, bet iš esmės jis yra „tarp“. Manau, kad Berlyne yra pakankamai daug labai radikalių ir eksperimentuojančių menininkų, kurie nebūtinai yra iš scenos menų pasaulio.
Tad manote, kad visas tas pasipriešinimas buvo kilęs būtent dėl to, kad žmonės čia bijo pokyčių?
Nemanau, kad žmonės bijo pokyčių. Jie bijo keistis patys, ir manau tai esant tipiška Berlynui. Įdomu stebėti, kaip atvykėliai, įsikūrę čia praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje - tiek vokiečiai, tiek užsieniečiai - elgiasi labiau „berlynietiškai“ nei tikrieji berlyniečiai. Tai nuolatinis ginčas, kuriame kiekvienas tvirtina „buvau čia anksčiau už tave“. Tad kas turi teisę kalbėti apie tikrąjį Berlyną?
Ar jus ištinka paranoja?
Šią vasarą buvo. Kai prasidėjo puolimai, labai nerimavau dėl savo komandos. Vis dar esu labai atsargus, neinu į jokius vakarėlius ir panašius renginius.
Turiu jūsų paklausti apie Jeano-Luco Godard´o citatą, kurią ne kartą girdėjau jus sakant: „Reikia tai, kas įmanoma, padaryti galima, o tai, kas galima, padaryti įmanoma.“ Gal galite paaiškinti, kodėl jums ši citata taip patinka?
Graži, ar ne? Ypač: galimą padaryti įmanomą. Iš esmės tam, kad sukurtum dalykus, jie nebūtinai turi įvykti. Jie neturi iš tiesų būti kažkur parodyti. Jie gali vykti jūsų galvoje, ir tai yra priežastis, dėl kurios mes kuriame meną.
Parengė Diana Gancevskaitė
