Pažvelkime atgal. 1974-ieji. Kažkur pasaulyje yra galerija, kurioje laukia 23 metų amžiaus mergina. Priešais ją stovi stalas, ant kurio sudėti 76 objektai, galintys sukelti malonumą arba skausmą - tai stiklinė vandens, paltas, batas, rožė, bet taip pat ir skustuvo ašmenys, plaktukas ir pistoletas, kuriame - viena kulka. Užrašas teigia: „Aš esu objektas. Gali naudoti viską, kad paveiktum mane, naudodamas tai, kas padėta ant stalo. Visa atsakomybė mano. Aš atsakinga net už savo gyvybę. Turi šešias valandas.“
Performanso pradžia buvo labai paprasta. Žmonės paduodavo stiklinę vandens atsigerti ar rožę. Bet labai greitai atsirado vyras, kuris žirklėmis nukirpo mano drabužius ir rožės spyglius įbedė į mano pilvą. Kažkas paėmė skutimosi peiliuką ir įpjovė man į kaklą bei gėrė mano kraują - aš vis dar turiu randą. Moterys sakė vyrams, ką daryti. Manęs neišprievartavo vien todėl, kad tai buvo viešas atidarymas, ir vyrai už parankės laikė savo žmonas. Tik kažkas man į tarpkojį įkišo peilį, vėliau - pistoletą. Kažkas pradėjo muštynes. Mane nešiojo, dėjo ant stalo, metė ant žemės. Aš buvau objektas.
Po šešių valandų aš pradėjau judėti publikos link. Buvau pusnuogė, kruvina ir apsiverkusi. Žmonėms buvo sunku tai matyti, jie pradėjo bėgti iš galerijos tekini. Niekas nenorėjo su manim konfrontuoti kaip su gyva būtybe, žmogumi, o ne objektu. Tai buvo antra valanda nakties, aš stovėjau savo viešbučio kambaryje prieš veidrodį ir pastebėjau, jog ant mano galvos atsirado žilų plaukų kuokštas.
Sveiki atvykę į performansų pasaulį. Pirmiausia leiskite paaiškinti, kas tai yra. Įvairūs menininkai jums pateiktų daugybę skirtingų apibrėžimų, bet maniškis būtų toks: performansas - tai psichologinis ir fizinis konstruktas, kurį menininkas atlieka tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku priešais auditoriją, kad sukurtų energetinį dialogą. Pats kūrinys sukuriamas tiek menininko, tiek publikos. Skirtumas tarp performanso ir spektaklio didžiulis. Teatre peilis nėra tikras peilis, o kraujas tėra pomidorų padažas.
Performanso metu, kraujas yra medžiaga, o peilis - instrumentas. Viskas vyksta realiu laiku, performaso negali surepetuoti, tokie dalykai atliekami tik po vieną vienintelį kartą.
Visi mes bijome labai paprastų dalykų. Mes bijome kančios, skausmo, mirtingumo. Tai, ką aš darau, yra visų šių baimių iškėlimas į išorę, į sceną, priešais žiūrovus. Aš naudoju žiūrovų energiją, su kuria naudoju savo kūną ligi ribos, kurią galiu pasiekti. Taip aš išlaisvinu save iš šių baimių. Aš esu jūsų veidrodis. Jei aš galiu tai padaryti sau, vadinasi, ir tu gali.
Gimiau Belgrade, vėliau išsikrausčiau į Amsterdamą. Ir atlieku performansus jau daugiau nei 40 metų. Taip aš sutikau ir savo gyvenimo meilę Ulay. Mes 12 metų kūrėme performansus drauge. Peilius, pistoletus ir kulkas aš iškeičiau į meilę ir pasitikėjimą. Kad atliktum tokius dalykus, turi kitu žmogumi absoliučiai pasitikėti, nes strėlė nukreipta į mano širdį. Mano širdis daužosi, sukyla adrenalinas. Viską nulemia pasitikėjimas, absoliutus pasitikėjimas kita gyva būtybe.
Mūsų santykiai baigėsi. Mes nesielgėme kaip normalūs žmonės ir neišsiskyrėme pasikalbėję telefonu ar susitikę. Mes ėjome ties Didžiąja Kinijos siena, kad atsisveikintume. Aš pradėjau nuo Geltonosios jūros pakrantės, jis - nuo Gobio dykumos. Tris mėnesius mes tiesiog ėjome Didžiosios Kinijos sienos link. Reikėjo kopti kalnais, buvo sunku. Galiausiai mums pavyko susitikti viduryje jos, ir mes atsisveikinome. Taip pasibaigė mūsų santykiai.
Tai labai pakeitė mano požiūrį į publiką. Labai svarbus mano kūrinys tomis dienomis buvo „Balkanų barokas“. Tuo metu kaip tik vyko Balkanų karai. Aš norėjau sukurti kažką stipraus, charizmatiško, kas galėtų vykti kiekvieną karą. Nes dabar Balkanų karai jau pasibaigę, bet visada kažkur vyksta koks nors karas. Taigi, štai aš, plaunanti beveik tris tūkstančius didelių kruvinų karvių kaulų. Nepavyksta švariai nuplauti kraujo, kaip nepavyksta nuplauti kaltės, likusios po karų. Aš plaunu šešias valandas, šešias dienas. Kaulai po truputį darosi švaresni. Atmintyje išlieka daugiau nei baisus dvokas.
Vienas naujesnių mano performasų buvo toks, kad turėjau sėdėti ant vienos kėdės, o priešais mane buvo pastatyta tuščia kėdė, į kurią bet kas iš publikos galėjo atsisėsti ir sėdėti tiek, kiek panorės. Man buvo atsakyta, jog tai beprasmiška, nes tai - Niujorkas, niekas čia neturi laiko tiesiog sėdėti. Bet aš atkakliai sėdėjau tris mėnesius. Sėdėjau kiekvieną dieną po aštuonias valandas, kiek dirbo galerija. Ir kažkas nutiko. Žmonės nebebuvo tik vientisa grupė, kviečiau į asmeninį santykį, vienas prie vieno. Buvo nusidriekusios eilės, ir žmonės laukė valandų valandas, kad galėtų tiesiog atsisėsti priešais mane.
Ir kas nutiko? Į juos įsmigdavo kitų žmonių akys, juos filmavo, fotografo kiti laukiantieji. Ir jie neturėjo kur pabėgti, išskyrus save. Ir tai darė pokytį. Tiek daug gali nutikti, kai žiūri į nepažįstamojo akis ir neištari nė žodžio. Ten buvo tiek vienišumo, tiek skausmo. Supratau, kad aš jau nebe tas žmogus, kuris prieš tris mėnesius atsisėjo į tą kėdę. Supratau, kad man skirta didelė misija - perduoti šią patirtį kitiems.
Taip man kilo mintis įkurti performansų meno institutą. Tai visai kitoks menas nei paveikslai. Paveikslai kabės ant sienos ir šiandien, ir rytoj. Bet performansai įvyksta tik kartą. Jei praleidi jį - praleidi viską. Tau lieka tik kitų pasakojimai ir nuogirdos. Tu turi būti tam tikroje vietoje tam tikru metu, kad įgautum tam tikros patirties. Ir kalbant apie bekūnę, nematerialią kūrybą, muzika yra pati aukščiausia jos forma. Ji mažiausiai materiali. Tada - performansai, tada - visa kita. Tai mano subjektyvus vertinimas.
Prieš įeinant į performasą reikia pasirašyti kontraktą, pažadėti, jog pasiliksi ten ištisas šešias valandas, kol performansas baigsis. Jei išeisi ankščiau - tiesiog sulaužysi savo pažadą, tai ne mano problema. Visiems išbuvusiems mes suteikiame sertifikatus, liudijančius jų dalyvavimą.
Įėjusieji turi persirengti baltais chalatais ir tapti ne tik žiūrovais, bet eksperimento dalyviais. Spintelėje reikia palikti visus elektroninius prietaisus, kuriuos nešiojamės. Manau, kad dėl elektroninių prietaisų nėra nieko blogo, bet mūsų santykis su jais netinkamas. Jie atima iš mūsų laiką. Taigi institutas suteikia galimybę turėti laiko sau.
Taigi, pirmiausia, ką reikia daryti, tai paprasčiausiai eiti. Vis lėtinant savo žingsnį. Taip grįžtame į paprastumą. Vėliau įeiname į kambarį, kuriame geriame vandenį. Gal pusvalandį mokomės iš naujo neskubėdami gerti vandenį. Tada einame į magnetinę kamerą, kurioje kuriame savo kūno magnetizmą, vėliau einame į stiklo kamerą, dar tokią, kurioje reikia žiūrėti tiesiai į akis. Galiausiai įeiname į kamerą, kurioje reikia atsigulti. Taip pereiname per tris pagrindines pozicijas - stovimos, sėdimos ir gulimos. Ir tik po viso šito esame pasiruošę bekūniam menui. Tai gali būti muzika, opera, spektaklis, performansas, šokis. Dabar jau ilgam atsisėdame į patogias kėdes ir esame pasiruošę stebėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kėdės mus nugabena į tamsią patalpą, kurioje stebėsime meno kūrinį. Jei užmigsime - kėdės mus nugabens į parkavimosi aikštelę. Ten pabuvę dalį laiko, galėsime vėl grįžti atgal, pamatyti tai, ką norime, ir gauti sertifikatą.
Kol kas šis institutas Niujorke yra virtualus. Šiuo metu kuriu vieną Brazilijoje, Australijoje, vėliau bus Kanadoje ir visur kitur. Viso to esmė - supaprastinti savo gyvenimą.
Gyvenimą gali supaprastinti tokie paprasti dalykai, kaip pavyzdžiui - ryžių skaičiavimas. Bus nuobodu, bus pikta, jausitės suglumę. Ir apims didžiulis pasitenkinimas, kai baigsite skaičiuoti. Tai kaip ir būti begarsėje patalpoje su kažkuo kitu, su įdėtomis ausinėmis. Esate kartu be jokio garselio galimybės. Tokios patirtys mus keičia.
Mes visada gyvenime darome dalykų, kurie mums atrodo patikimi ir saugūs. Niekas nesikeičia, jei viską nuolat darome taip pat. Mano metodas yra toks, kad darau tai, kas mane gąsdina, kelia nerimą. Darau dalykus, kurių nesuprantu ir nežinau. Einu į teritoriją, kurioje niekas dar nėra buvęs.
Ir, žinoma, turi būti nesėkmių. Manau, kad nesėkmės yra svarbios, nes jei mums visada viskas pavyktų - pradėtume kartotis. Nesėkmės taip pat padeda mums keistis. Vienintelis būdas pakeisti ką nors pasaulyje - pirmiausia pakeisti save.
Parengė Dominyka Navickaitė pagal ted.com
