Vis dažniau scenoje pasirodantys jaunų lietuvių dramaturgų kūriniai liudija, kad šie teatrui rašantys žmonės, regis, išsivadavo iš kompleksų, verčiančių kalbėti apie „amžinai aktualias“ ar „bendražmogiškas“ temas, ir niekam nepataikaudami prabilo apie tai, kas asmeniškai labiausiai rūpi. Pavyzdžiui, apie boksą.
Boksas naujausiame dramaturgo Lauryno Adomaičio ir režisieriaus Antano Obcarsko kūrinyje yra ir metafora, ir realus sportas - kuriant spektaklį talkino ir dabar jame dalyvauja profesionalūs bokso treneriai ir jų mokiniai. Šis žiaurumą, agresiją ir sykiu fenomenalų dvasios ryžtą supinantis sportas, jo psichologija domino ir tebedomina daugelį menininkų. Be to, pastaruoju metu šią sporto šaką dažnai renkasi ir įvairiomis sąmoningumo stiprinimo praktikomis besidomintys žmonės. Tad teatras ir boksas nėra toks jau netikėtas junginys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Naujame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Boksas“ jauni ir vyresni vyrai užsiimdami boksu bando tvarkytis su savo traumomis ir ieško atsakymų į jiems svarbius klausimus. Kova su pačiu savimi yra ne mažiau svarbi nei kova ringe. Personažai įvairiais būdais siekia vidinės transformacijos, - neatsitiktinai spektaklį pradeda ritualinis Žmogystos (Gytis Ivanauskas) šokis. Ar įdomu stebėti šias kovas? Ir taip, ir ne. Įdomu sekti istoriją, ypač filmuotus jos epizodus, personažų tarpusavio santykius. Veiksmas vyksta bankrutuojančiame bokso klube, o ekrane regime aktorius užkulisiuose, lėktuve, tarp Meksikos piramidžių ir Graikijos šventyklų. Gyvo ir filmuoto vaizdo jungtis bei erdvės panaudojimas - vienas įdomesnių spektaklio elementų.
Tačiau bėda, kad patys personažai gana drungni ir paviršutiniški, vangiai besikapstantys po juos traumavusias vaikystės patirtis. „Gražus, bet nelaimingas“, seksualinę prievartą patyręs Saulas (Laurynas Jurgelis) ir apleistumą vaikystėje išgyvenęs Tsiganas (Gediminas Rimeika) per kovą ringe, fizines ir dvasines keliones, susitikimus su guru ieško taikos su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Daug buitiškai filosofuoja, analizuoja savo jausmus. Galima nujausti, kad taip spektaklio kūrėjai siekė personažus kiek įmanoma priartinti prie publikos, atsisakant bet kokio dirbtinio „herojiškumo“, tačiau šis kasdieniškumas ir aktorių „nevaidybos“ dominavimas personažų dramas paverčia tinkamesnėmis psichoterapeuto kabinetui, o ne teatro scenai.
Kita vertus, teatrališkumas irgi negelbsti. Aktoriai Marius Repšys ir Giedrius Savickas, vaidinantys trenerius, senus bokso pasaulio vilkus, linksta į komišką improvizaciją ir vargiai atskleidžia mokytojų, kurių gyvenimas priklauso nuo jų auklėtinių sėkmės, dramą. Todėl Giedriaus Savicko Tabačniko savižudybė spektaklio pabaigoje neatrodo itin pagrįsta, nepaisant jo komiško pasakojimo apie apsilankymą pas psichoterapeutą.
Nors Naujojoje LNDT scenoje scenografė Lauryna Liepaitė įrengė tikriausią bokso ringą, ir akivaizdu, kad spektaklio kūrėjai nemažai domėjosi šia sporto šaka, be to, į procesą įtraukė ir bokso profesionalus, bokso galios, jo nuožmaus kovingumo, kuris ir žavi, ir atstumia, spektaklis neperteikia. Sakyčiau, jam trūksta fizinės jėgos ir energijos. Nors aktorių Jurgelio ir Rimeikos boksavimosi technika įtikina, vis dėlto susidaro įspūdis, kad kostiumai (jų autorius - Juozas Valenta) ir mizanscenų grožis, kovų choreografija režisieriui rūpi labiau. Viskas šiek tiek dirbtina - kaip rusiškas Repšio Zakarenkos akcentas pirmojoje spektaklio dalyje (kurį vėliau jis „pameta“) arba Tabačniko raumenis imituojantis kostiumas.
Galų gale taip ir lieka neaišku, ką iš tiesų spektaklio kūrėjai mano apie boksą ir žūtbūtines kovotojų pastangas pranokti ne tik priešininką, bet ir pačius save. „...sukurti geriausią kūrinį, geriausią spektaklį, tapti reikšmingas, žymus, pats įdomiausias - tai savaime nepasidaro“, - sako Antanas Obcarskas. Tačiau ko vertas šis tikslas? Ir ar tikrai jį pasiekęs tapsi laimingas ir vertingas pats sau?
