Tyroji G. Garcíos Márquezo Erendira įžengė į šokio sceną

Močiutė - A. Gineitytė, Erendira - R. Juodzevičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Nesu visiškai tikra, bet man regis, kad dar nė vienas Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garcíos Márquezo kūrinys nebu­vo „įšoktas". Ar tik nebus jauna Lietuvos choreografė Edita Stundytė pirmoji, pa­bandžiusi šio magiškojo realizmo meistro, kuriam kovo 6 d. sukaks 80 metų, veikalą perkelti į šokio sceną? Jei taip, tai jos šo­kio spektaklis „Apie tyrąją Erendira", par­odytas vasario 5 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje, gali būti pavadintas labai originalia ir nelaukta do­vana rašytojo jubiliejui.

E. Stundytė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi aktoriaus šokė­jo specialybę, kurį laiką buvo pastebima kaip išraiškinga, bet ne itin įdomi šokėja savo kurso vadovės Anželikos Cholinos šokio teatro, choreografės Airos Naginevičiūtės spektakliuose. 2005 m. ji, kaip choreografė, debiutavo spektakliu „Plau­kia Ofelija, skęsta" Williamo Shakespeare´o „Hamleto" motyvais. 2006 m. sukū­rė choreografiją dainų ir šokių ansam­blio „Lietuva" programai „Lietuviškos giesmės", 2007 m. pavasarį — „Nuskaus­minimą" o pačioje 2007 m. pabaigoje ir 2008 m. pradžioje vienas po kito pasiro­dė du nauji E. Stundytės kūriniai — šokio monospektaklis „Pilkas laikas" ir „Apie tyrąją Erendirą".

Pastarąjį choreografė sukūrė Anželikos Cholinos šokio teatre, tuo paįvairindama šio teatro repertuarą. „Apie tyrąją Erendi­rą" — siužetinis šokio spektaklis, kurio pa­grindu tapo G. Garcíos Márquezo novelė „Graudus negirdėtas pasakojimas apie ty­rąją Erendirą ir jos nevidonę močiutę". Joje pasakojama apie jauną mergaitę Erendirą, kuri dienos darbų nuvarginta užmiega ne­užgesinusi žvakės ir taip netyčia sudegi­na močiutės, su kuria gyvena, namus. Už skolą močiutė priverčia Erendirą mylėtis su visais vyrais, kurie sutinka sumokėti už tokias paslaugas. Po kelerių vergystės metų supratusi, kad tik močiutės mirtis suteiks jai taip trokštamą laisvę, Erendirą vieno iš meilužių paprašo nužudyti savo kankintoją.

Pasirinktas literatūros kūrinys išties labai „šokėjiškas". Nesudėtingas ir ramus jo siužetas palieka nemaža vietos veikėjų vidinių būsenų analizei. Veiksmo laikas ir vieta nėra svarbūs, tad perkeliamieji kūri­nį į sceną turi daugiau laisvės veikti.

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje sukūrė: Erendiros — neseniai Nacionali­nės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyrių baigusi Rūta Juodzevičiūtė, Močiutės — Aušra Gineitytė, vyrų — Do­natas Bakėjus, Tomas Dapšauskas ir Ne­rijus Tauskus. Tai pirmasis E. Stundytės sukurtas šokio spektaklis, kuriame ji pati nedalyvavo kaip atlikėja, ir tai, kaip cho­reografė sakė viename interviu, jai padėjo labiau įsižiūrėti į viską iš šalies.

Su liūdnąja novele šokio spektaklį sie­ja ne tik siužetas. Choreografė, pasitel­kusi įvairios muzikos koliažą, prislopintą kostiumų spalvinę gamą ir veiksmą tarsi kumštyje suspaudžiantį apšvietimą, su­gebėjo perteikti emocijas slopinančią, dusinančią novelės atmosferą, Erendiros mąstysenai nesuvokiamą laiko tėkmę, jos gyvenimo nuobodulį ir monotoniją.

Neskaičiusiems kūrinio, nemėgstan­tiems G. Garcíos Márquezo pasakojimo neskubrumo ir santūrumo, tąsaus jo kū­rinių laiko, „Apie tyrąją Erendira" galėjo pasirodyti ištęstas ar net nuobodus. Tačiau Márquezas yra toks, ir choreografė, šokiu pasakodama novelės siužetą, pasidavė ra­šytojo stiliaus magijai, kartais net aukoda­ma jai spektaklio vientisumą, daug dėme­sio skirdama būsenoms.

Iš televizijos ekrane nuskambėjusių E. Stundytės žodžių supratau, kad ji nesi­stengė sukurti grynojo šokio, veikiau link-dama prie judesio teatro. Negalėčiau šio spektaklio pavadinti vien judesio teatru, jis daug platesnio žanro, bet kad choreog­rafė išties įdomiai valdo judesius, moka manipuliuoti šokėjų kūnais — akivaizdu. Jau ir ankstesniuose spektakliuose buvo galima pastebėti, kad E. Stundytė vengia judesio ir veiksmo dinamikos, tiesmukos judesių traktuotės, labai atidžiai atsirenka juos vienam ar kitam siužetiniam vingiui ar būsenai perteikti, pakylėdama judėjimą iki metaforos. Kartais ji nelauktai iškreipia rankų, kaklo, torso, kojų, pėdų linijas, nu­toldama nuo tradicinių judesių piešinio, kūno formų, pasiekdama nelauktą efektą.

Tai itin raišku buvo stebint Erendi­rą — R. Juodzevičiūtę. Choreografė labai sumaniai suvaldė jos baletinį pasirengimą, išnaudodama jaunosios šokėjos galimybes savo tikslams. Kartais plastiški, nelauktai lūžtantys judesiai pabrėždavo herojės vi­dinį „negražumą", nuovargį, maskuodavo aristokratiškojo meno estetiką, pakeisda­mi ją „plebėjišku" paprastumu. Erendiros solo, jos savotiškas vidinis monologas — viena gražiausių spektaklio vietų. Nors ir kiek ištęstas, monotoniškas, puikiai savo heroję perpratusios R. Juodzevičiūtės dėka jis įgauna savito meditacinio žave­sio. Santūria vaidyba ir kalbiais judesiais R. Juodzevičiūtės Erendirą žiūrovų akyse iš kaimo naivuolės virsta subrendusia mo­terimi, abuoja ją supantiems vyrams, visą sielą užpildžiusia išsilaisvinimo momento laukimu. Ir tik paskutinėmis spektaklio akimirkomis, piktu įtemptu žvilgsniu ji stebi močiutės egzekuciją, atverdama tik­ruosius jausmus — beprotišką laisvės pasi­ilgimą ir tame ilgesyje išpuoselėtą neapy­kantą.

Kartais atrodė, kad A. Gineitytei Mo­čiutės vaidmenį kurti trukdė kai kurios scenografijos detalės — kėdė ant ratu­kų, ne visada paklūstanti šokėjos judesių krypčiai, sunkiasvoris ratas, užmautas ant gan pavojingai sverdinčios ašies. Ši šokė­ja visuomet buvo nepaprastai išraiškinga, „kalbančiomis" rankomis, taupiais jude­siais ar veido išraiškos niuansais galinti pagrįsti net pačius subtiliausius psicholo­ginius savo kuriamų veikėjų charakterio ir minčių pokyčius.

G. Garcíos Márquezo Močiutė — gana schematiška, nespalvinga veikėja, labai savitai suprantanti Erendiros giminystės priklausomybę ir aukojanti merginos gy­venimą turto vardan. Tačiau A. Gineity­tei visiškai užteko šių detalių. Nors cho­reografė gerokai apribojo jos judesius, kurdama ją tik kaip Erendiros šešėlį, ta­čiau net ir sėdėdama prieblandoje ir di­džiule geležine trintuve naikindama vyrų užmokestį — apelsinus, A. Gineitytė vien žvilgsniu valdė visą situaciją, neleisdama Erendirai nė sekundės atsipalaiduoti.

Visų jaunosios merginos paslaugomis besinaudojančių vyrų vaidmuo buvo pa­tikėtas trims šokėjams. Choreografės tei­gimu, Erendirai jie visi tokie vienodi, kad tiesiog nevertėjo jų personalizuoti. Nors patys šokėjai, matyt, nenorėjo likti vien tik tūkstančių bevardžių šešėliais ir ban­dė bent šiek tiek niuansuoti pasirodymus. Tiesa, tai, kad D. Bakėjaus herojai atrodė jauni romantikai, N. Tauskaus — nagus graužiantys nedrąsuoliai, o T. Dapšausko — įsimylėję kareiviai, tų vyrų neįas­menino. Erendiros šokis su jais man pa­sirodė panašus į už jų nugarų besisukantį vežimo ratą — bespalvis ir monotoniškas, kai begalinio sukimosi karuselėje vienas beveidis vyras keičia kitą, po vieno rato stipino atsisuka kitas. Kaip joks kitas epi­zodas, ši spektaklio dalis puikiai perteikė Erendiros gyvenimo monochromiją, jos gyvenimo akimirkų vienodumą. Padėru-siomis akimis žvelgdama į kiekvieną prie jos besiartinantį meilužį, Erendira tarsi iš šono mato save ir savo gyvenimo bepras­mybę. R. Juodzevičiūtės energija šiame epizode virto troškimu atlaikyti, išgyventi dar vieną pseudomeilės akimirką, dar vie­ną susitikimą, dar vieną kankynių dieną.

Ištikima „vyrų beveidiškumo" kon­cepcijai E. Stundytė Uliso vaidmenį patikėjo visiems trims šokėjams vienu metu. Jie nebuvo tas tikrasis Ulisas, nu­žudęs Močiutę. Jie buvo Erendiros kerš­tas, jos didžiulė neapykanta, laukinis laisvės troškimas. Desperatiškai vėl ir vėl įsukdama žaislinį vilkutį R. Juodzevi­čiūtė visa savo esybe buvo ten — tarp tų trijų duriančių, smeigiančių, pjaunančių vyrų, ji buvo jie — jų rankos, jų peilis, jų troškimas.

Įdomus pasirodė choreografės sprendi­mas panaudoti apelsinus kaip užmokesčio už meilę įvaizdį. Ryškūs, konfrontuojantys su kostiumų šokolado atspalviais apelsinai traukė dėmesį ir aiškiai parodė, vardan ko vyksta veiksmas. Jie pamažu išnykdavo, kai A. Gineitytė mitrindavo jų žievę trin­tuve, taip kaip visas Erendiros uždarbis, turėjęs jai atnešti laisvę, buvo paverčiamas brangenybėmis ir auksu, įsiūtu į Močiutės liemenės skvernus. Ta iš pradžių A. Gi­neitytės, paskui R. Juodzevičiūtės taip prie krūtinės spaudžiama liemenė-trintuvė tapo merginos laisvės įvaizdžiu, nerūpes­tingos ateities garantu, ir beatodairiškas, paskutines jėgas išsunkiantis jos bėgimas šį atributą apsikabinus antrino G. Garcíos Márquezo žodžiams: „Ji bėgo prieš vėją greičiau nei elnias ir joks balsas šiame pa­saulyje nebūtų jos sustabdęs..."

E. Stundytės spektaklis „Apie tyrąją Erendirą" kardinaliai nepakeitė Anželi­kos Cholinos šokio teatro įvaizdžio, bet vis dėlto įnešė į jį naujų — toli nuo pra­moginio teatro — nutolusių intonacijų. Norėtųsi, kad jų nepraradęs išsilaikytų il­giau nei šiame teatre kelis kartus parody­ta Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi „Mėnesiena". Spektakliui dar reikėtų pa­tyrusios režisūrinės akies, „susigulėjimo", kai kurių detalių apmąstymo (ne visur scenografija, ypač kėdė ant ratukų ir ve­žimo ratas, atliko numatytą vaidmenį), aiškesnių jungčių tarp epizodų, ryškesnės kulminacijos, vyrų šokio „nuspalvinimo". Iš vaikystės į metaforų pasaulį atklydęs vilkutis jau darosi pernelyg nuvalkiotas scenos atributas. Tai detalės, bet kaip G. Garcíos Márquezo kūriniuose kiekvienas žodis yra apmąstytas ir paklūsta bendrai teksto melodijai, taip ir pagal jo novelę sukurtame šokio spektaklyje norėtųsi, kad detalės netrikdytų darnos.