Penktadienis, 20h 15min: einu žudytis

Sigita Ivaškaitė 2010-03-03 Menų faktūra
„Trintukas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Statistika: Lietuvoje per metus mirė 43,8 tūkstančių žmonių. 54% priežastis - kraujotakos sistemos ligos, 23,3% - savižudybės (Statistikos departamento 2008 m. duomenys). Paskaičiuoti? Apie 10 tūkstančių žmonių tais metais nusprendė, kad jie turi nusižudyti. Atsiprašau, ne vien nusprendė, bet, akivaizdu, kad ir ėmėsi veiksmų. Kaip jau žinome, šioje srityje esame neaplenkiami tarp kitų šalių jau daug metų, tad dramaturgo ir režisieriaus Mindaugo Valiuko premjeros „Trintukas“ temos pasirinkimas - natūralus atsakas į esamą padėtį.

Žymus amerikiečių komikas George´as Carlinas buvo įsitikinęs, kad nėra nejuokingos temos. Nusižudyti nusprendusius jis ironizavo, sakydamas, jog šie žmonės tiesiog ėmė ir susigalvojo, kad geriausia, ką jie gali padaryti su savo gyvenimu yra ... jį nutraukti! Carlinas manė, jog rašytojas niekuomet negalėtų nusižudyti - pradėjęs rašyti atsisveikinimo laišką imtų jį taisyti, koreguoti, pagaliau tai išaugtų į romaną, atsirastų pasiūlymai publikuoti - atsirastų dėl ko gyventi.

Su ironiška šypsena į šią temą žvelgia ir Valiukas. Jo pjesės veikėjas, apibūdintas kaip verslus menininkas (jį vaidina Šarūnas Banevičius) - rašytojas, kuris atranda būdą pasipelnyti: jis rašo ir pardavinėja atsisveikinimo laiškus savižudžiams. Žinoma, mūzos ne visuomet aplanko, tad kartais tenka tą patį raštelį duoti keletui skirtingų žmonių... Visas planas yra išdėstytas jo paties neišleistame romane „Suicide managers“ (angl. „Savižudybių vadybininkai“), kurio siužetas sudaro pirmąją spektaklio pusę.

Savo kūrinį apibūdinęs kaip „tragikomiksą“, Valiukas patvirtina bent jau „komikso“ dalį. Pjesėje ryškus montažo principas, kiekviena scena - atskiras paveikslas, o maža erdvė (Menų spaustuvės Kišeninė salė) leidžia iš arti stebėti aktorius. Tam netrukdo ir scenografo Artūro Šimonio „išvalyta“ vaidybos aikštelė: baltas, lyg popieriaus lapas, ekranas ir baltas, juodomis linijomis išmargintas, grindinys. Viską užbaigia Tomo Stirnos muzika, artima holivudinių filmų garso takeliams, kas vėlgi savotiškai tiko „komiksui“.

Atrodo, jog Valiukui įdomi ne tiek pati savižudybė, kiek situacijos, kuriose atsiduria gyvenimą užbaigti nusprendusieji. Dvi merginos, tuo pačiu metu šokančios nuo to paties stogo, du vaikinai nusprendę šokti po traukinio ratais, mergina, draugei pakišusi vaistų su pasibaigusia galiojimo data, arba jau nusižudę vyrukas, iš kolegos sužinantis apie savo laidotuves. Situacijos tikrai nėra įprastos, jos pilnos ironijos, tačiau norint, jog scenoje nuskambėtų ne vien šmaikšti frazė, bet ir jos prasmė, reikšmė ją sakančiajam, kalbos  neužtenka. Štai ką, statydamas spektaklį, pamiršo Valiukas - vizualiąją teatro dalį.

Jovita Balčiūnaitė, Šarūnas Banevičius, Marius Čižauskas, Eglė Driukaitė, Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė,  Tadas Montrimas, Mantas Stonkus, Aušra Štukytė, Tuomas Tulikorpi,- visas būrys jaunų aktorių, valandos trukmės spektaklyje taip ir neatradusių savo vietos. Jie režisieriui tapo skaitovais. Energingi ir įdomūs aktoriai scenoje neturėjo ką veikti. Jiems teko šiuolaikinei publikai patrauklia forma pristatyti dramos kūrinį. Kiekviena scena - etiudas virto atskiru stand up šou (taip Amerikoje vadinami estrados komikų pasirodymai).

Įdomu, jog toks rezultatas yra, tikriausiai, geriausias variantas to, kas galėjo atsitikti spektakliui stokojančiam režisieriaus. Publika šėlo! Kasdienė lietuvių kalba ( „Eik tu n***ui!), atpažįstami tipažai (kvailoka gražuolė ir jos depresuota draugė), kone kas antras sakinys gali tapti sparnuota fraze. Be to, palyginus su rodytu šio spektaklio eskizu - pagautas iš tiesų neblogas ritmas. Bet po tokio greičio publiką kiek suglumina visa antra spektaklio pusė, kuomet pasirodo Banevičiaus Rašytojas. Štai čia, staiga atsiradus tikrai žmogaus dramai ir pritrūko, kartu su potekste dingusios, „tragi-“ dalies.

Ironija - žavingas įrankis, kuriuo lengva užsižaisti. O šiuo atveju dar ir apžaisti publiką. Besijuokdama ji lengvai praleidžia pro pirštus tą faktą, jog spektaklio taip ir nepamatė. Ką matė visi, - tai degančius ir užsispyrusius jaunus aktorius, kuriuos kuo greičiau norėtųsi išvysti tinkamai išnaudojančius savo talentą ir galimybes.

recenzijos
  • Būdravimo laikas

    Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.

  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.