Artėjant „Meno ir mokslo laboratorijos“ ir „Mechanimal“ premjerai „Still Life“, atrodė, kad lūkuriuoju dailės kūrinio, kuriame galėsiu pamatyti tarp citrinų ir moliūgų kaip lygiavertę įkomponuotą žmogaus būtį. Įdomu, kad kai kurie darbai sukuria tokį laukimo ūką. Beje, dažnai toks ūkas paskui viską sugadina, nes jame jau įvyksta spektaklis. O tada ateina laikas tikram spektakliui, kuris – staigmena – visada atrodo visai kitaip.
Režisierius Tomas Baileyʼis (Anglija) spektaklyje „Still Life“ reflektuoja savo ligos patirtis – pasakoja apie kovą su vėžiu. Pradėjęs nuo idėjos „kaip sustabdyti šitą pasaulį?“, paties Tomo vaidinamas spektaklio herojus staiga išgirsta diagnozę ir patenka į sustojusį savo pasaulį. Čia iškart susiduriame su sąvokos „nature morte“ angliško vertinio „still life“ skirtingomis konotacijomis: „still life“ – tai ir nejudantis, tylus, joks gyvenimas, ir gyvenimas, kurį galima apibūdinti žodžiais „vis tiek, arba vis dar gyvenimas“. Šis „vis dar gyvenimas“ net pasiūlo herojui užsišaldyti spermos – jei kada tikrovė „atstrigs“ ir bus proga tapti kieno nors tėvu.
Spektaklis kažkuo primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti. Komikso žanras literatūroje yra išskirtinis tuo, kad juo galima išreikšti veiksmą, judesį, net garsą nejudančioje erdvėje. Tai tarsi daugybė mažučių natiurmortų, tarp kurių yra giminystės ryšys. Komiksai yra labai talpūs – į kelis paveikslėlius gãli sutalpinti tai, kas aprašoma ištisais puslapiais; ir dinamiški – jie ne prikausto, o veda skaitytojo vaizduotę toliau, toliau ir toliau.
Viskas, ką rašau, puikiai tinka ir spektakliui „Still Life“ apibūdinti. Čia yra daug paveikios, bet tik trumpais shot‘ais išreiškiamos dramaturgijos, kurios stiprioji pusė – nemanipuliatyvumas. Čia niekas nežaidžia emocijomis, negraudina ir neapsunkina. Tiesą sakant, gal net keista, kaip visai be emocijų pavyksta pažiūrėti šį spektaklį. Spektaklis nuolat veda pirmyn – jame begalė kardinaliai skirtingų veiksmo „kadrų“, kurie ne kažką analizuoja, o duoda pastebėti tik mažą keistą akimirką iš sergančiojo gyvenimo. Bet irgi ne taip, kad spėtum susitapatinti – veikiau tik kaip žiūrint į praeivį, kurio tikrovės pamatai tik tiek, kiek užima laiko pro jį praeiti.
Darbe nuolat maišomi „liūdni“ ir „linksmi“ tonai: „cycle two, day six, nine pills“ tuoj pat keičia „Riiiinge susitinkaaaa... Vėžys ir Tomaaaas!“ Tiesą sakant, ilgainiui „Hospital radio“ linksmosios laidelės ir „capture a moment before going to an oblivion“[1] žanro pamąstymai viduje ima kelti keistą sumaištį – lyg čia niekas negalėtų užtrukti ilgiau nei voice note’as. Tiesa, tame nemaloniai ryškėja, kad tau sustojus pasaulio tempas nesikeičia. Tiesą sakant, niekas nesikeičia – tik liūdnas tu.
Kaip gerame komikse, į kiekvieną spektaklio paveikslėlį galima sudėti po visą gyvenimą. Kiekviena mizanscena pajudina kokią nors temą, kurios talpumas – beribis. Tik tas beribiškumas čia, veikiausiai tikslingai, nė kiek neišnaudotas. Šioje vietoje būtų galima pasikalbėti apie tai... Bet nekalbėsim, – štai toks jausmas vejasi visą spektaklį. Kita vertus, natiurmortai juk tuo ir ypatingi – juose tėra objektai, kuriais niekas nesinaudoja, kurių erdvėje niekam nereikia. Tai kažkas, kas tiesiog yra, užima vietą, bet neturi pretenzijų į real life.
Negaliu pasakyti, kad neerzina spektaklio objektų gausa ir joje nujaučiama savotiška vaizdo prievarta: tarsi papasakoti istorijos neužtektų, tarsi būtų būtina ją pailiustruoti kamuolėliais ir balionais, kad šie deformuotų kūną ir pasufleruotų, kaip kūną deformuoja liga. Nors objektų dramaturgija – darni ir pavykusi, kartais suima jausmas, kad jų lygiai taip pat reikia, kaip ir nereikia.
Ko tikrai reikia – tai scenoje kartu su Tomu Baileyʼiu veikiančių aktorių Gedimino Rimeikos ir Ignės Barkauskaitės. Jie čia atlieka visus reikiamus vaidmenis – gali virsti ir pačia limfoma, ir ją gydančiais daktarais, ir radijo laidos vedėjais, ir ligonio advokatais, ir vaisingumo klinikos pagalbininkais. Jie sukuria ir vieną įdomesnių spektaklio sceninių būsenų – neįmanoma nepastebėti jų atšiaurumo, antiempatiškumo, šaltumo. Iš jų neverta tikėtis palaikymo – jie veikia kaip funkcijos, jeigu reikia, nemaloniai primena, kaip gali skaudėti limfmazgius, o vos apsisukę apsimestinai pakiliai praveda pažinčių laidelę, kurioje vieši pašnekovas su keista gyvenimo veikla – limfoma.
Vos pamačiusi spektaklio „Still Life“ vizualą, prisiminiau trupės „Gob Squad“ (Didžioji Britanija / Vokietija) kūrinį „Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“. Tai – vienas unikaliausių mano matytų sceninio natiurmorto kūrimo procesų. „Gob Squad“ savo spektaklyje sugeba į paveikslą komponuoti augalus, asmenybes, kūno dalis, psichologiją, tautybę, istorijas, kvėpavimą, balsą, mimikas. Jų tikrovės skulptūra nuolat kinta ir juda, susidaro ir išnyksta, išplinta erdvėje ir vėl susirenka į molekules.
O štai spektaklio „Still Life“ kūrėjai, priėję prie natiurmorto kūrimo scenos, vis dėlto, mano manymu, neišnaudoja svarbiausios savo kūrinio koncepcijos – žmogaus vietos tarp tykių pasaulio daiktų. Ne žiūrint spektaklį, o galvojant apie jo koncepciją kilo klausimas, ar žmogus geba pasiekti tokią „still“ būseną, kaip salieras? Kuo skiriasi žmogaus ir moliūgo būtis? Kodėl žmogaus reikšmė viršija apelsino reikšmę? Ir kodėl mes taip labai rūpinamės žmogaus, bet ne kitų natiurmorto dalių, išnykimu? Pats spektaklis, tiesa, apie tai galvoti nesiūlo. Jis apskritai neįkyrus, nesibrauna į žiūrovo erdvę, kartais atrodo, kad net per daug žiūrovą palieka, jo nepasiekia.
Pirminė natiurmorto žanro idėja buvo paryškinti, paskatinti stipriau patirti kasdienybės objektų grožį ir kompleksiškumą. Kaip paryškėja žmogaus grožybė ir kompleksiškumas ant natiurmorto stalo? Ant „Still Life“ stalo – niekaip. Ant jo apskritai nelabai kas įvyksta: taip, Tomas Baileyʼis gulasi ant stalo, yra trinamas žemėmis, ramstomas moliūgais, bet vis dėlto žiūrint į šį „dead nature“ nieko nepajaučiu. Ir net kai herojui ant krūtinės pjūklu perpjaunamas ir atveriamas moliūgas, ir net kai erdvėje pasklinda moliūgo kvapas, – vis tiek nieko nesijaučia. Neatsitinka. Neįvyksta.
Labai keista. Nes, žvelgiant konceptualiai, yra ką pajusti. Bet žvelgiant visu kūnu, visa esatimi – tyla. Galvojau, gal kalta spektakliui visai netikusi „Menų spaustuvės“ Juodoji salė, – kūrinys joje pasimeta, paklysta, tarsi pakimba ore. Bet paskui supratau, kad ne salės problema, jei kūrinys netampa patirtimi, o telieka paveikslėliu. Gal toks jo tikslas – tik apie save pranešti. Trumpai, be dramų. Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Pagauti akimirką prieš jai išeliaujant į užmarštį. (Spektaklyje vyrauja anglų kalba.)
